Svajonė

Ką tik gimusi mano svajonė
leido laiką nedovanotinai…

-Aš neregė,
          aš valkata,
aš tobulybė,
        maža mergaitė,
klūpanti klauptuose-
sakė ji.

Stebėjau ją iš šalies,
stebėjau:
ką ji daro- nesupratau.
Ir kas leido jai
mano laiką eikvoti?

Aš puoselėjau ją,
auginau.
Ji šitiek žadėjo…

Išleidau gyvatę iš užančio…

Nusiminusi mano  vasara prašliaužė.
Dar viena…