Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







MOTINA bandė perkalbėti ją. Kai ši susirado seną čiužinį rusy. Nemaloniai susiraukė ir keistai garsiai paklausė: “ Miegosi ant grindų kaip šuo, kai yra lova? Kas tau darosi? Visi normalūs žmonės miega lovose... o tu, atrodo nuosekliai, prisigalvoji visokių nesąmonių.... “ Dukra norėjo tarstelti motinai, kad ši turi nenormalų vaiką. Ir kad vaikas tuo yra didžiai laimingas. Nes, būdamas nenormalus, moka matyti ir girdėti. Dar norėjo pasakyti, kad perdaug neįmingant galima sulaukti stebuklų ar bent jau guostis, kad nepražiopsosi, kai šie sumanys ateiti. Tačiau tik tylomis ištiesė ant grindų čiužinį. Tykiai, ramiai. Ir neįprastai švelniai. Ar kada teko naktį sėdint ant suoliuko rankose laikyti laukinį katiną, nežinia ko sumaniusį pasitrinti apie kojas? O po jaukaus pašnekesio apie paslaptis ir gėrį paleisti jį eiti? Atsargiai... lyg užverčiant antikvarinės knygos lapus, kad šie nesubyrėtų.... lyg apklojant besapnuojantį draugą ir bijant, kad gali pavogti iš jo sapną, jei pažadinsi. Tada žinote... suprantate, kaip ji ištiesė čiužinį. „Su daiktais elgiesi taip, tarsi jie būtų gyvi. Nemanai, kad derėtų kartais ir su manimi taip pasielgti? Jau šimtas metų kai nesusitvarkai kambario... “  Dukra lėtai pakėlė galvą ir šyptelėjo. Nepiktai. Nepašiepiamai. Truputėlį liūdnai. Ir pašnibždomis sumurmėjo: “ O man patinka žiūrėti, kaip netvarka auga. Kaip keičiasi. Kaip mūsų gyvenimai... vis einam ir einam, vis renkam trofėjus, kolekcionuojam pergales, dedam į stalčius tariamas brangenybes ir slepiame spintose daiktus, galinčius atskleisti išdavystes. O paskui, vieną dieną ar naktį - ir tai, žinoma, visai nėra svarbu – persikraustome gyventi kitur. Paliekam žmones, trukdžiusius gyventi, išmetam dvokiančias šiukšles, paliekam tuos, kuriuos skandinom ir tuos, kurie atvirai ar patyliukais vogdavo iš mūsų jei ne laivus, tai mažų pripučiamų  valčių irklus. Susitvarkom, kaip sakoma, gyvenimą. Ir pradedam iš naujo. Aš nenoriu kraustytis. Tegul auga. Įomu žiūrėti. Kai bus nepakeliama, kaip kad mūsų gyvenimai, išmesiu. Tad laukiu, kada taps. Visi dalykai turi atitinkamas proporcijas. Kai mano gyvenimas taps nebepakeliams, atsiminsiu, koks buvo mano kambarys. Ant paskutinės ribos, prieš pat tvarkant. Ir tada sužinosiu, kiek gyvenimo telpa į mėlyną puodelį su žalios arbatos likučiais, kad ir tą, su lėktuvais...  arba kiek praradimų gali sugerti pieštukų drožlės. Arba tušo dėmė. Ant palangės. Arba... supranti? “ Iš šalies buvo labai įdomu stebėti. Šios dvi moterys  žiūrėjo viena į kitą. Vienos akyse matėsi nesupratimas ir guvus klausimas. Kitose – tyla ir subraižyta kaip veidrodis ramybė. Motinos akys žibėjo. „ Nejau manai, kad leisiu tau gyventi tokiam šiukšlyne? Kai turėsi savo namus, galėsi išdarinėti juose ką panorėjusi, galėsi apsiversti tom filosofinėm knygom, nieko neveikti, galėsi nevalgyti, nemiegoti, tik degioti žvakes ir paisyti apie keliones nežinia į kokius miestus, galėsi sau sapnuoti į valias, galėsi sau mirt iš vienatvės ar iš bado. Bet dabar tu gyveni su manim ir aš bandau tave paruošt gyvenimui. Jei nemoki net susitvarkyti savo kambario, kaip mokėsi gyventi? Ką, po galais, tu sau manai? Sapnai tau neatneš duonos, tikėjimu ir svajonėm nebūsi gyva visą laiką. Išsvajoti žmonės ir tikėjimas neduos tau milijono, kad galėtum normaliai gyventi, kad galėtum pildyti kitas svajones, kad galėtum rašyti ir žmonės skaitytų tavo rašliavą... “ motinos veidas įraudo. Dukra atsiminė netikrus prisiminimus, kai jos abi važiuodavo į kaimą, maudydavosi upėje, uogaudavo, lakstydavo po pievas ir kartu su šunimis gainiodavo avis. Kaip gulėdavo darže abi purvinos ir pavargusios po ilgo ravėjimo ir skaičiuodavo praplaukiančius fortepijonus ir arklius. Tada motinos veidas irgi būdavo įraudęs. Tiesa. Motina taip niekada ir neatvažiavo į kaimą. Jei norėtumėte paguosti jos dukterį, tektų nusivilti, nes jūsų noras taip ir mirtų neišmokęs vaikščioti. Mat kaimas buvo parduotas. Manote, dukra dabar  liausis kurti svajones? Juokiuosi. Ji taip ir nepasamdė nė vieno kareivio, galinčio uždaryti vartus į svajonių fabriką. Gal jautė, jog padarius tai, jos siela subankrutuos? Kas atistinka su žmonėmis, sakančiais, jog jų darbas jiems - visas gyvenimas, kai jie tą darbą praranda?  Jie žlunga. Ji tikriausiai to ir bijojo... Visą laiką buvo atsiklaupusi. Motina stovėjo. Dukra atsisėdo ant čiužinio. Sukryžiavo kojas. Motina liko stovėti. Nė viena nei akimirkai nenuleido žvilgsnio. Nė viena nepasuko akių. Į virtuvę įėjo tėvas. Buvo laikas daryti pietus. Trumpam stabtelėjo. Atsidarė šaldytuvą vis tebežiūrėdamas į jas. Pasiėmė alaus ir netaręs nė žodžio išėjo. Tada dukra tyliai pasakė: „ Man patinka būti vienai. Pailsiu ir galiu kalbėtis su stebuklais. O mano kambarys, kol gyvensiu su tavimi, netaps šiukšlynu, nes tu jį kas keleta dienų vis aptvarkai. Žinai, kad man nepatinka. Tad žinai ir tai, kad jo viso tvarkyti negalima. Ir gerai darai, kad netvarkai. Man atrodytų geriausia, jei paliktum viską kaip yra, bet žinau, kad tu nepaliksi, ir dėl to visai nepykstu. Tik noriu, kad žinotum, kodėl aš nesitvarkau. Gal rytoj baigsiu kovoti. Visi kovotojai kartais atrodo juokingai... ir tada gyvensiu normaliai. Ir tvarkysiuos, ir tu būsi laiminga. Bet ta diena tikrai ne šiandien. Ne šis vakaras, mama. Galbūt rytoj aš nustosiu skaityti. Galbūt nebetikėsiu, kad gali įvykti tai, ką visi sako niekada neįvyksiant. Galbūt rytoj aš atsikelsiu ir pasakysiu, jog niekada nebesivaikysiu žmonių, kurių akyse mačiau savo sapnus. Kad pamiršiu dovanojančius stebuklus ir rodančius, kur galima juos rasti. Kad nemylėsiu mylinčių paukščius ir saulėlydžius, ir vėją, ir jūrą... ir visiškai nepaisant to, kad nežinau, kiek seserų ar brolių jie turi, kuo dirba, į kokius barus eina. Nepaisant nepažinojimo ir to, jog kalbėjomės tik kelis sykius ir išvis nekalbėjom. Kad netikėsiu pranašais, sakančiais, jog pasaulis iš tiesų niekada netaps purvinas ir brutalus, jei tik aš neleisiu jam tokiam būti vien savo pasiryžimu ir pastangomis neįsileisti vidun demonų, nešiojančių savyje beviltiškumą ir netikėjimą. Galbūt rytoj aš pabusiu ir neprisiminsiu nė dalelytės savo sapno, ir net nebandysiu prisiminti. Galbūt rytoj aš mašinaliai pasisvekinsiu su kaimynu, bet nusišypsosiu jam pačia žaviausia šypsena pasaulyje ir dar paklausiu, kaip jis miegojo, paklausiu taip, tarsi tai man būtų pats įdomiausias dalykas pasaulyje. Paklausiu taip, tarsi tai man iš tikro rūpėtų, tačiau žinosiu, kad man nė velnio nesvarbu. Galbūt rytoj aš nbeeisiu dainuoti gulbėms ir dalintis su jomis duona... ir nebeesiu niekados. Nebešalsiu pasiutusiai ant medinių grindų žiemą ir nebebūsiu neišpasakytai laiminga dėl to, kad galiu girdėti dainuojančius balandžius ir skaityti stebuklingas knygas prie mėlynų žvakių. Atsikelsiu ir vėl imsiu švęsti gimtadienius ir bijoti bei tikėti mirtim. Nebeverksiu spektakliuose dėl negyvenančių personažų. Nebeverksiu iš meilės jūrai ir pajutus stebuklą. Bet ne šiandien. Tikrai ne šiandien. Beje - jei liaučiausi, žinotum, kad aš jau užaugau. Kai tai atsitiks, pasakysiu. Bet prašau – nenorėk, kad aš liaučiausi, nenorėk. Nes tada aš pražūsiu. Nebeprisiminsiu, kaip reikia skraidyti ir suklupsiu tūkstančius kartų, grįždama namo. “ Jai nutilus, motina nieko nesakė. Jos abi taip ir sėdėjo pora valandų. Kelis kartus buvo atėjęs tėvas. Bet supratęs, kad vakarienės nebus, vėl išėjo. Prie kojų gulėjo geltonas šuo. Virtuvėje girdėjosi ramus jo kvėpavimas. Dukra švelniai jį glostė. Motinos akys buvo užmerktos, ir pažiūrėjęs iš šalies, galėjai pamanyti, kad ji miega. Bet motina atsimerkė. Po kelių valandų tylos. Ir drebančiu balsu paklausė: „ Kodėl tu tokia? Aš žinau, kad savo namuose saugau stebuklą. Aš žinau, kad turiu būti labai laiminga, kad dievas man tave davė. Ne, tik nieko man nesakyk apie dievą. Leisk pabaigti. Aš žinau, kad tu nenori užaugti. Bet man baisu, kad šitam pasauly tu pražūsi. Reikia gyventi kitaip, kad išsilaikytum. Reikia gyventi ČIA. Pagal tam tikras taisykles... kitaip neišsilaikysi... supranti? “ Dukra atsistojo. Išvedė šunį į kambarį. Grįžo. Padėjo motinai galvą ant kelių. Užsimerkė. Tykiu, tarsi banguojančiu kaip upės vanduo balsu Išleido paskutinę to vakaro mintį. Kaip smėlį paleidžiate tekėti apvertę smėlio laikrodį. Taip ji. Tarsi. Leido tekėti. Tai minčiai. „ Nėra jokių taisyklių, mama. Man jų nėra. Bet aš geriau išeisiu, nei nustosiu tikėti. Aš negyvensiu taip, kaip nežinantieji. Tai būtų baisiau uš savižudybę, nes aš žinau, supranti? Ir nebegaliu nieko keisti. Turiu eiti. Negaliu sustoti, nes žinau apie keliones ir sapnus, ir NAMUS. Žinoma, nežinant gal ir lengviau gyventi. Tada būni su daugybe tokių pačių. Palaikančių. Jautiesi stiprus. Ir neišpasakytai tobulai moki griauti. Bet kai žinai, kai gyveni su tuo, ką žinai. Kai tikti. Lieki beveik vienas. Nes aš nemoku apgaudinėti. Ir tada tie, kurie tiki. Ir žino. Tampa brangiausiais pasaulyje. O jei pražūsiu, vadinasi, taip turi būti. Bet pirma turiu padaryti viską, ką galiu, kad žinočiau, jog žūtį atsinešiau ne pati. “ Motina giliai atsiduso. Jos abi suprato, kad šiandien daugiau nieko viena kitai nesakys. Į virtuvę vėl atėjo tėvas. „laikas miegoti, nejau taip nemanot? “ Antras jo klausimas buvo toks: „Kodėl nuvedėt šunį į kambarį? Jis ten be jūsų gerokai nerimsta... “ Dukra pakėlė galvą ir tarė: „ Kad neišgirstų to, su kuo taptų kitoks, nei visi pasaulio šunys. “ Netrukus pridūrė: „Beveik visi. Juk kitokių dar galima rasti. “ Tada motina atsistojo. Paglostė dukrai plaukus. Tėvas jau ėjo pro duris. Motina – paskui jį. Likus mažulyčiam krašteliui vos girdimai tarstelėjo: „O gal jis jau žino. Tai, ką tu nenorėjai, kad jis išgirstų. Galbūt jis pasirinko gyventi kitaip, nei tu. Galbūt jis tikrai žino. Tiesiog neišsiduoda. Arba prisivertė užmiršti. Labanakt. “ Ir uždarė duris. O dukra pagalvojo – „Užuovėjos. Jie sako, kad gelbsti. O iš tiesų jos tik skandina. Sudrasko beaugančius sparnus. “ Sušnibždėjo „labanakt“ balandžiams. Stebuklų nešėjams ir saugotojams. Jūrai. „Aš tikiu, kad ne rytoj. Kad ne porryt. Aš tikiu, kad niekada... “
2004-02-22 22:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-27 23:26
nosferatu
va chia tai pasistengei. ish shirdies.

mano galva, vienas geresniu , kuriuos esu skaichius. paprasta ir aishku. ir taip baisiai artima...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-11 11:43
baisa babaisa
///// ir daugiau jei tik butu imanoma..
suzavejo..i megstamiausius
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-24 11:37
Munis
Tai kurinys, kuri norisi perskaityti kelis kartus, atsargiai palieciantis pacias jautriausias stygas. Dekui tau ir uz motina, ir uz dukra... Ech tik tas tevas:), bet per kontrasta lengviau isryskinti jausma... dar karta dekui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-23 18:42
Lietuvis
Sužavėjai. Miegodavau ant grindų dvyliktoj klasėj, buvo taip gera.. Labai įdomiai kuri. Ir esu tikras, kad kūrinėlyje atneši nemažą dalį savęs, atneši savo patirtus išgyvenimus.. Nes kitaip labai sunku būtų sukurti tokius išgyvenimus, jausmus... Arba tu velniškai gerai kuri ir labai moki įsijausti... Žodžiu į mėgstamiausius. :) /////
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-23 09:45
Narcizu karalaite
o vis delto kartais buna gera, kai galima pasikalbeti... net jeigu ir liksi nesuprasta, arba suprasta kitaip, nei norejai, bet buna gera... kaip ir miegoti ant grindu pasitiesus ciuzini:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-23 00:38
Kirvoboica
geltonas kudlius... tokie žiūri savo kitokiu nei kiti šunys žvilgsniu, ir ramiai tiki - netvarkos negalima griauti... =)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-22 23:09
Bathos
Nu jo, ten aš vien apie pavadinimą, jei ką.
O visas - 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-22 23:08
Bathos
Ech... Kažkada parašiau eilių, "Tenai ne šuo", ir, nors dabar turiu katiną - vis tiek... šunys... veža...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-22 23:04
Darrrka
neblogai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-22 22:51
Sūpuoklių rasa
Pradzia tokia artima...Tik mano mama niekada nesiteikia manes klausyti...

sita vieta reiketu pataisyti, kazkaip neskamba..Nereikia tiek tasku, jie ne visada padeda sukurti tinkama nuotiaka....:"Taip ji. Tarsi. Leido tekėti. Tai minčiai. "
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-22 22:22
rubyrose
Labai gerai!Zinai, vieno balo 10-balej sistemoj pritruksta del tokiu vietu, kaip "atsiminė netikrus prisiminimus" ir pan...
Bet siaip - labai patiko:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą