***

Apsunkęs rytas vakaro rūbu
Ateis, apgaus mane.
O tu kvepėsi mėlynu dangum,
Žydėsi laime amžina.

Laukuos nuvys rudens žiedai,
Ir rasos virš žolės užšals,
O tu pažvelgsi į mane
Toks šaltas kaip rasa...

Užmigus pasaka tyli
Supuosis vėjyje čia pat,
Aš tik maniau, kad tu miegi...
Svajoji tu lig nakt.

Ir kai pavasaris pravirks
Džiugia žiedų rauda,
Pabusi tu, bet nematys
Žiedai tie jau manęs.