Nihil es ab omni parte beatum

Tada, kai tipiškas vidurnaktis prisikels iš savo gulto, pašauksiu tave kartu pasitikti varpų gausmo. Ten, kur visi miega ir jau niekad nebeatsikels. Tuštumoje gera akustika. Garso virpesiai kiaurai sklendžia per daugybę permatomų sielų, atsimušdami į atšalusius antkapius ir taip pasiekdami mūsų ausis. Neateisi. Niekada neateini. Suprantu. Mėgaujiesi tuo laukimu [ne savo]. Ir visada, kai tik atsirandi arčiau, tampi nepasiekiamas [už ryšio zonos ribų]. O aš tebelaukiu toje duobėje, užversta žemėmis.
Atrodo, turiu pripažinti. Verti mane drebėti [ne iš baimės]. Ir net tada, kai sapnuoju mus skrendant, jaučiu, kaip krentu žemyn. Tu tokioje apačioje, kad net aš negaliu pasiekti. Pažvelgus pro langą, nesimato jos dugno, kitapus durų – įkrisiu. Dar nežinau ar to noriu. O tu?
Kaskart užsimerkus jaučiu tavo rankas ant savo veido. Ilgi šalti pirštai, atsiduodantys kažkuo mirusiu glosto akis, lūpas. Bijau sugriauti šitą baltą tavo sukurtą iliuziją, supyksi, jei atsimerksiu.
Sėdėsiu prie tų pačių skylėtų, bet per daug tvirtų durų, tylėsiu. Kartais, atrodys esi šalia, tačiau tas jausmas išblanks su lyg šeštu pelėdos ūktelėjimu. Baimė nugali viską, netgi [mintis apie] tave.
Kai Jūsų pasaulis mirė manęs nepriėmęs, ėmiau ieškoti kažko naujo. Galbūt tai nebuvo vienintelė išeitis, galbūt reikėjo likti ten ir perprasti save iki galo, kad galėčiau nugalėti. O galbūt reikėjo atlikti ne tik stebėtojo vaidmenį.. Bet tada tiesiog norėjau viską sustabdyti ir išeiti. Tai atrodė geriausia. O dabar, iš čia viskas atrodo juokinga. Čia neegzistuoja gėris ir blogis. Čia viskas tėra vienalytė masė, kurioje nesunku paklysti. O žinojimas, kad tai amžinybė, ir kad jei suklupsi negalėsi tiesiog iškristi…
12 varpo dūžių. Neatėjai, o aš visgi tikėjausi. Visada tikiuosi. O [turbūt] nereikėtų..
et. man vis dar skauda.