Pabudęs jis sėdėjo ir be jokio jausmo žiūrėjo į jūrą. Mintyse bėgo paskiri su ja praleisto laiko vaizdiniai. Norėjosi verkti, bet tam nebeliko nei ašarų, nei jėgų, tik beviltiškas dėbsojimas į beribį vandenį. Mintyse vis dar tebešmėščiojo jos akys ir žodžiai, aidintys taip arti, kad net spengė ausyse. Tuos žodžius girdėjo iš naujo ir iš naujo. Atrodė, kad išprotės, jei dar nors akimirką liks ten sėdėti.
Kūnas neklausė, kojos pačios nešė nežinia kur, bet jam ir tai nebebuvo svarbu. Net nepajutęs, atsidūrė jos namų kieme. Pažvelgė į namą. Akmeninis monstras stovėjo be gyvybės ženklų.
Jis bejėgiškai susmuko ant kelių. Stambūs lietaus lašai krito žemyn, neįstengdami nuplauti jo viduje apsigyvenusio sielvarto ir ašarų, kurias taip gerai maskavo. Žalia, šlapia žolė rodėsi kaip butaforija, atrodė, jog aplink neegzistuoja jokia gyva dvasia.
Tik skausmas jam leido suprasti, kad tik tai ir rodė, kad jis vis dar tebėra gyvas, nes daugiau nebepajėgė dar ką nors jausti, matyti ar žinoti. Tai tik būtų jį pribaigę... Jam teliko gulėti ir skausmingai stebėti dangų, kuris žadėjo kažkam nauja pradžią, o kažkam jau nebeateisiančią dieną...