Naujos Krebždžio pirštinės arba dar viena rūsio istorija

Sonata susigūžusi sėdėjo ant purvinų rūsio grindų ir rodomuoju pirštu kažką braukė ant apdulkėjusio ir aprūkusio langelio stiklo. Per nugarą vis nubėgdavo šiurpuliukai, išgirdus įžūlų, iš proto varantį pelių krebždenimą. Kampuose, už senų aplūžusių baldų, dėžių su rusiškomis knygomis, už keliais dulkų sluoksniais padengtos senovinės lempos ir šiaip įvairaus šlamšto, mažytėse tinklų tinklelių imperijose ropinėjo Vorai - pilkai juodi, ilgom plaukuotom kojom. Žodžiu, tokie, kokių Sonata labiausiai bijojo.
Nusišluosčiusi nuo ašarų sudrėkusius akinius, dar smarkiau prie savęs prispaudė žalią pliušinę beždžionėlę ir užsimerkė. Galvoje zvimbčiojo bičių spiečius (!), keliukus skaudėjo nuo klūpėjmo, o maži pirštukai buvo sušalę į dešimt varvekliukų ir prašyte prašėsi pirštinaičių. O jas Sonata iš pykčio buvo numetusi už tų senų dėžių, tarp voratinklių, bet dabar bijojo pasiimti... Ji žinojo, kad pirštines bus pasisavinęs Krebždis - susivėlęs, purvinas, didelėmis juodomis akimis padaras, gąsdinantis žmones savo krebždenimu. Mama visada sakydavo Sonatai neiti į rūsį, nes Krebždis tyko tokių geltonkasių mergaičių, kaip ji... Ir nors Sonatos plaukai dabar - trumpai nukirpti ir parudavę, bet ji buvo įsitikinusi, kad Krebždis mielai ją suėstų...
Ir vėl pirmam aukšte pasigirdo grasinantis tėčio rėkimas, sudužo į grindis mesta lėkštė. Sonata susigūžė, kai ausyse suskambo gailus mamos riksmas ir mintyse iškilo ne kartą matytas vaizdas - jis ją mušė... Mušė taip, kaip prieš metus, kai grįžo keistai dvokdamas, purvinais susitaršiusiais marškiniais, riebaluotais plaukais ir šlapia dėme ant kelnių klyno... Grįžo ne vienas, o lydimas dviejų dėdžių, kuriuos Sonata matė pirmą kartą. Beje, ir jie atrodė ne geriau nei tėvelis. O vienas barzdotas vyras lietė mamos krūtinę, bučiavo ją seilėtomis savo lūpomis... Vėliau nuplėšė jos drabužius, o pats nusimovė kelnes. Sonata sėdėjo už fotelio ir slapčia stebėjo, kaip dėdė glosto apžėlusį savo organą ir kiša jį mamai į burną. Mergaitė buvo taip sukrėsta, kad net nepajėgė užsimerkti ir toliau žiūrėjo, kaip barzdočius prisitraukia mamą prie savęs ir ritmingai purto kaip skudurą, kaip prasikaltusią lėlę, žnaibo krūtis, muša per nuogą užpakalį. O mama nieko nedarė... Tik verkė. Ir dėl to Sonata labai pyko. Kodėl ji nenustūmė to vyro nuo savęs?! Kodėl neliepė tėčiui jo išsivesti?! Tėvelis tuo tarpu su kitu dėde gėrė degtinę ir vis šūkaliojo: "Prakrušk tą kalę!".
Sonata net nepajautė, kaip greit ji atsistojo ir išbėgo iš kambario. Atrodo, niekas jos nepastebėjo. O gal ir nenorėjo pastebėti...


Mergaitė buvo siaubingai pavargusi nuo to slapstymosi rūsyje, nuo mamos šauksmo, nuo baisaus alkoholio  ir cigaretės dūmų tvaiko, kuris įsigėrė į baldus, jos rūbus ir net sklandė ore. Dėl visko buvo kaltas tėtis! Ji tai žinojo, tačiau nedrįso jam to pasakyti... Sonata iš viso stengėsi tėčiui nepriminti apie savo buvimą, nes jei netyčia pasipainiodavo jam po kojomis, tai tekdavo skaudžiai sumokėti... Iškankinta savo pačios apmastymų, mergaitė susigūžė ant rūsio grindų ir užmigo.
Kai pabudo - namuose tvyrojo nejauki tyla, bet nuo klūpėjimo nutirpusios kojos neleido atsistoti. O kai pagaliau pavyko, pasiėmusi  savo ištikimąją beždžionėlę nutipeno laiptais į pirmą aukštą. Virtuvėje, ant stalo be purvinų stiklinių, celofaninių maišelių, cigarečių nuorūkų, trupinių, tuščių alaus ir degtinės butelių įskilusioje lėkštelėje gulėjo dvi apdžiūvusios sūrio riekutės. Sonata susikišo jas į burną ir nubėgo į miegamąjį. Prie lovos visa išbalusi gulėjo mama. Mergaitė pradėjo ją purtyti į visas puses, vėliau glostė šaltą jos veidą, po to rėkė, kad negalima šitaip  juokauti. Bet mama nejudėjo... Tada Sonata nulėkė į rūsį ir ilgai sėdėjo, apsikabinusi savo kelius. O už sulūžusių kėdžių kreždeno Krebždis...


Ji nežinojo po kiek laiko, bet staiga į rūsį įsiveržė uniformuoti dėdės ir viena teta.
- Mergaite, tu visada čia buvai?! - sušuko moteris putliu veidu. - O Dieve! Eikš, mes tave apžiūrėsim ir nuvešim į namus, kur yra daug mielų vaikučių.. Tau ten patiks. Pamatysi...
Sušalusi, išvargusi ir alkana Sonata nesipriešino. Tik tvirčiau rankose suspaudusi beždžionėlę, išėjo su šiais, atrodo, taikiai nusiteikusiais žmonėmis, dar spėjusi sušnibždėti: " Viso gero, pone Krebždi!"...