Draugas

-Ir jai spjauk į akis. Būtinai, - taip visada sakydavo, po eilinės nesėkmės.
-O man kerštingumas nebūdingas iš prigimties, - atsakydavau.
-Tai ne keršto, o nuomonės išsakymo aktas, - visąlaik atremdavo.
-Nepagarbos, - bandydavau prieštaraut. - Ir baimės. Geriau pasakyt tiesiai ir atvirai, nei kvailai taškytis seilėmis.
-Tiesa niekam nerūpi ir niekaip neįtakotų tavo santykių. Taip parodytum jos vietą.
Bet aš nebeklausydavau. Prieštaravimai. Tik iš pagarbos, iš draugystės jausmo jam nespjaudavau į akis. Ir kas, kad nesu pagirtas tarp moteriškų, kas, kad viskas galų gale baigdavosi pašaipomis, apsimestiniu gailesčiu mano bukumui, savanaudiškumui, skurdui ir panašioms savybėms.
Vienok, visąlaik turėdavau kur sugrįžti - pas jį. Jis man nurodydavo klaidas, ne mano - jų. Mano klaidos pasirodydavo dorybėmis, jis sugebėdavo mane paguosti, nuplaudavo nuodėmes. Jis - geriausias mano Draugas.
Dabar žiema ir aš ilgiuosi jo.. Po eilinės nesėkmės. Anksčiau aš žiemą nepaslysdavau, tik ne šią. Taip keistai ir kvailai nukritau, visas susilaužiau, nebegaliu atsikelti. Ir nesugebu atsikelti, rasti jėgų tolimesniems žingsniams, gal tiksliau, priežasties jiems..
Kaip aš jo laukiu!
Lietaus..
Geriausio Draugo. Iš Dangaus.
O pavasaris, rodos, dar taip toli..
Noriu užmigti ir prabusti tik..
Nuo Lietaus..