Štai tu ir vėl prisimeni, jog pamiršai,
Ką tau piešiau akių vokų vidinėj pusėj
Tikėdamas, kad nihilizmo makiažas amžinai
neliks ant tavo veido, kai vėl manam pasaulyje prabusi
Tavųjų lūpų sučiauptų, prašau dar vieną kartą leisti
Man tarsi adatai prie tavo rankos prisiglausti
Galėtume kartu sulaužytus sparnus išskleisti
ir paskutinį sykį tavo pulso ritmą
pakelt į begalinį aukštį.