...

Ateis ant blakstienų,
Atskris ant klevo lapo,
Atplauks ant šiaudo,
Prabus iš rožinio sapno,
Tik tas, kas mylės ir brangins tave
už viską labiausiai pasauly,
Tik tas, kam tu atiduosi save,
kad apgintų nuo žiemos ledinio veido,
Saugotų nuo vienišo lietaus,
Paguostų, kai vienatvė, ilgesys ir gilus atodūsis
brausis pro langą,
Ir tas, kurį tu mylėsi ir branginsi už viską labiausiai pasauly,
Tas, kurio akimis matysi saulėlydį ir praslenkančius besikaičiančius metų laikus,
Ir tu tikriausiai net nepastabėsi,
Kai jis, vieną dieną praeis tau pro šalį,
Ir kaip pirmąkart, vėl atmerks tau akis,
Kad paskutinįkart galėtų jas užmerkti...
Tai tas, kurį tu vadinai - Gyvenimu...