Septynios vienatvės

Tai buvo laumių šokis
nakties akivarus atvėręs.
Nuo pilnaties apgirtę,
jos krintančiom
žvaigždėm kerėjo.
Tikėjau...

Liepsnos liežuviais šoko
plaukuos paslėpę vėją,
krepšelin pažadus sudėję,
[ o kaip šventai tikėjau! ]
tik dangui juos tesėjo.

Tamsoj už rankos vedė
į tavo sapną šviesų,
dar rytui neišaušus
paliko...  kryžkelėj
su septyniom vienatvėm.