***

kojų plovimas
(bene iš 1992-ųjų)
kaba rankšluostis

mano dievukas (čia)
dainuojantis apie kruvinas gėles
išėjo
o paskui teigė teigė lengvumą
(gražus rūbas švelniame pavakary
(arba švelnus rūbas gražiame pavakary)
leidžia trupučiuką rausti
kaip ir dangus kad toks būna)
ir batai dideli
tamsiai mėlyni ar juodi
pravaikščioję per dieną
(įsivaizduoju kad Senamiesty
sutikus pankų ir poetų)
trumpam užvirtus ant lovos
dvasingo žmogaus batai yra karminiai

nusiprausus kojas – tas lengvumas
dubenyje likęs nešvarus muilinas vanduo
neatrodo lyg būtų nuplovęs
juodą sielos purvą
jame matosi patirtis
gal net paslaptys

vaikeli
nušluostyčiau tau kojas
sakau sau
tik ir toliau būk
iš nuostabos išsižiojęs
lyg taip iš oro gertum
slaptingas sroves

vasara (gamtos ir gyvenimo)
nelaiko ilgai įkalinus savy
žmogus negali būt
dirbtinė nevystanti gėlė...

griūnu atsibodus sekiojimams paskui praeitį
ar pajėgsiu delne suspausti šį momentą?
jei ne – tai, o, ponas įsiprasminime
esu vergas beveidis
nuplėšk nuo manęs kaukę
net jei skaudėtų – stipriau plėšk

sudirgusi jėga
pakelia gulėjusį ant grindų žmogų
ir sako: išsipilk iš ąsočio seną vandenį

2004-02-17