Mano sieloj šiandien šventė

Mano sieloj šiandien šventė!.. ir dar kokia šventė!.. Na, ko taip nustebote? Turbūt galvojate, kokia gi čia laimė galėjo imti ir nukristi man – prastam kaimo vaikiui… Aš jums pasakysiu: baigiau Puskelmių miestelio pagrindinę mokyklą. Per 14 metų, bet baigiau! Ir daug geriau nei mano senis prieš 30 metų! Jo pažymėjime vieni trejetai, o maniškiame – 3 penketai ir visi ketvertai… Galvojat juokas? Nedaug kas mūsų kaime sugeba perskaityti kokį romaną nuo pradžios iki galo ar užpildyti atsiskaitymo už elektrą knygelę. O aš netgi esu, kaip ji ten, pi… pi… štai, prisiminiau – Pitagoro teoremą esu girdėjęs. Tiesa, nors mokyklą ir baigiau, vos neapsijuokiau per savo žioplumą.
O buvo taip. Praėjusį sekmadienį visi keturi mūsų kaimo šviesiausi vyrai susirinko pas veterinarą Eutanazijų palošti kortomis ir pasižiūrėti “Panoramos”. Buvau pakviestas ir aš – dabar jau mokytas ir gerbtinas kaimo vaikinas. Kaip tik tada ir išgirdau, kaip Eutanazijus gyrėsi, kad jo sūnus sulaukė šešiolikos metų ir gaus pasą: bus pilnateisis pilietis. Še tai tau! Man dvidešimt, o jokio paso neturiu… Nepilnateisis vadinasi esu?! Užplūdusį mokyklos pabaigtuvių džiaugsmą pakeitė rūpestis: kaip ir iš kur gauti pasą? Visą naktį nemigau, pusryčių nevalgiau, karvės į ganyklą neišginiau, kiaulių nepašėriau… O kai už visa tai patėvis vos proto diržu per antrąjį galą neįkrėtė atėjo ir ta aiški mintis: reikės kreiptis į vietinę valdžią. Tik šiek tiek baimė ima… Kad jūs žinotumėt kas to “valdžios aparato” per bjaurumas! Netikit? Mano bobutė (amžiną jai atilsį) bandė susigrąžint žemę, kurią dar prieš kažkokį karą jos senelis pragėręs buvo. Ir galvojat pasisekė? Kaip išėjo pas žemėtvarkininką dokumentų taip ir nebegrįžo… O buvo taip: kaip tik tuo metu seniūnijoje vyko kompiuterizacija. Jūs nežinote kas tai? Kokios spragos išsilavinime! Gerai. Paaiškinsiu. Kompiuterizacija – tai toks procesas, kurio metu duomenys iš popieriaus į kompiuterį perdeda! Jums įdomu, kokia iš to nauda? Gerai, ir tai paaiškinsiu: nauda tokia, kad mūsų seniūnas Rūpyba visus metus seniūniją šildė saugykloje buvusius dokumentus kūrendamas.
Atleiskite, kad nuklydau. Grįžkime prie bobutės. Bėda ta, kad žemėtvarkininkas Kurmrausis tuo kompiuteriu nė velnio naudotis nemokėjo. O mano bobutė dar nuo kolektyvizacijos lakų buvo labai kantri pasidariusi, todėl užsispyrė palaukti, kol praeis ir kompiuterizacija. Kitaip tariant, kol Kurmrausis išmoks su tuo kompu elgtis. Taip ji pralaukė tris dienas, o ketvirtą ėmė ir pasimirė… Tiesa, žemės ji vis tiek gavo. Porą metrų prie bažnyčios…
Taigi, dabar turbūt suprantate, ko taip bijojau pas tuos biurokratus eiti. Tačiau galiausiai vis tik pasiryžau. Nukirtau paskutinei patėvio vištai galvą (“Netepsi – nevažiuosi”) ir išėjau gerai žinomu keliu į mokyklą – gal auklėtoja ką patars? Gaila, bet jos neradau – šeštokai sakė, kad mane pamačiusi susirgo ir ambulatorijon išlėkė. Tačiau kelionė į mokyklą nenuėjo veltui: mokytoja pasakė, kad turėčiau apsilankyti pas seniūną Rūpybą.
Seniūnijoje tokia stora moteriškė ilgai vartė mano gimimo liudijimą, liepė pildyti kažkokią anketą, rėkė kad man reikės mokėti baudą (už ką taip ir nesupratau – juk ir vištą jai atidaviau…) ir liepė važiuoti į miestą… tiesa dar pasakė, kad gali prireikti trijų nuotraukų. Pasakyti tai pasakė, o iš kur tu jas gausi? Laimei, ir čia manęs neapvylė aštrus protas. Išsirinkau gražiausias išleistuvių nuotraukas ir iš jų iškirpau tris savo atvaizdus. Tik niekaip nesupratau, kur ten jas tris suklijuos…
Galiausiai pasiekiau Miestą. Baisoka lipti iš saugaus autobuso į tą šiurpų pragarą. Kad jūs žinotumėt, kiek istorijų apie Miestą mūsų kaime esu girdėjęs! Ir visos baisios: vienas išvažiavo ir dingo be žinios, kitą apiplėšė vidur saulėtos dienos, trečią girtą suvažinėjo!.. Tačiau baimę nugalėjo mano begalinis ryžtas tapti visaverčiu piliečiu.
Vos išlindęs iš autobuso supratau, kad net neįsivaizduoju, į kurią pusę turėčiau eiti to paso, todėl nusprendžiau paklausti kurio nors praeivio. Pirmas paklaustasis atsakė neturįs laiko. Pamanykit! Laiko neturi. Juk ne vakaras, karvių melžt dar nereikia… Kur čia skubėt? Kitas neatsakė nieko, tik pažiūrėjo į mane kaip į kvailį. Pasijutau tarp savų – žmonės pas mus kaime irgi panašūs… Niekis, trečią sykį pasiseks… ir pasisekė – tokie trys vaikėzai patys manęs paklausė, ar neturiu degtukų. Žinoma, ne. Bet aniems tas atsakymas nepatiko. Ir mano paakyje atsirado mėlynė kaip blynas. Tik ketvirtas žmogus parodė kelią. Nukakęs į nurodytą vietą išsigandau: “Policija”. Bet pirmas sutiktas pareigūnas mane nuramino ir pareiškė, jog man reikia į migracijos tarnybą, pasų poskyrį. Pasų, tai pasų, o į migraciją kam? Gal kad iš kaimo į miestą atkeliavau… Bet juk aš niekur toliau migruot nesiruošiu. Duokit man pasą, ir migruoju atgal į savo kaimą!
Taip bemąstydamas atsidūriau prie tų durų, kurias man buvo nurodę. O jau žmonių! Reikės gal dvi valandas pastovėti eilėje (visai kaip mūsų kaimo seniūnijoje prie pašalpų. Tikiuosi pasai nesibaigia taip greit kaip pašalpos…) Apsėstas tokių minčių laukiau, laukiau, laukiau… Pagaliau! Pagaliau mano eilė! Drebančia ranka paspaudžiau durų rankeną…ir štai, aš jau danguje! Atsiprašau, ne danguje, o viduje…Kambario gale stovėjo kompiuteris. Akyse tuoj šmėkštelėjo bobutės likimas, tačiau susivaldžiau, žengiau kelis žingsnius pirmyn ir atsisėdau, padaviau nuotraukas. Drebančiu balsu atsakiau į visus tokios gražios panelės klausimus, nors jų beveik nesupratau. Turbūt atsakiau teisingai, nes pasą, sakė, po mėnesio gausiu. Keblumų buvo tik su nuotraukom ir parašu. Ta panelė nenorėjo patikėti, kad tose nuotraukose aš. Bet kai paaiškinau, kad fotografijose esu “įkalęs”, ji liko patenkinta. O pasirašyti man visada problema. Ta mano pavardė tokia ilga ir bjauri, kad be klaidų pasirašau tik iš trečio karto. Šį sykį pasisekė antruoju bandymu.
Atgal į autobusų stotį grįžau lyg ant sparnų. Iš tos laimės net ne į tą autobusą įsėdęs buvau. Ačiū Dievui, laiku susizgribau!
O po mėnesio jau apžiūrinėjau savo nuosavą pasą. Sako, jį turėdamas net prezidentą galėsiu išsirinkti! Atsargiai atsiverčiau pirmąjį puslapį ir vos nenuvirtau perskaitęs įrašą: “Šis dokumentas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė”. Ar galite patikėti? Šitiek vargau, šitiek kainavo, o tie kiaulės ėmė ir apgavo – svetimą, ne mano pasą įgrūdo! Bet nuotrauka paskutiniame lape lyg ir mano… Perpykęs jau norėjau tą knygelę mest į krosnį. Tik skaitau toliau: “Asmenį, turintį šį pasą, gina ir globoja Lietuvos Respublika . ” O čia jau neblogai! Į patėvį man dabar nusispjaut! Ir tie devintokai, kur mane pernai reketuodavo, atsiims savo.
Taigi gal tas pasas visai neblogas dalykas?..