Ištirpo.Pavėjuj.į.krantą.

Pasiimsiu peilį (mėsai kapoti) ir nuskinsiu žolės. Atsisėsiu šalia tavęs ir vaidinsiu pavasarį. Į juodą šilkinę skarelę suvyniosiu švelnumą, lyg rasos lašą paskutinį žiedlapyje tausosiu. Delnuose globosiu kaip drugelį, pamiršusį mirti, kol apklos tyrą dangų tamsa. Žvaigždės spigins pro plyšius debesų. Medžiai sverdės šakomis į žemę nuo mėnulio, dvelkiančio mėtomis ir liūdesiu. O paukščiai miegos, nesuradę kelio atgal į pietus.
Ištiesiu baltas kojas į tiprstantį sniegą ir mėgausiuosi kiekvienu sustingusio kraujo lašu.
Kol sapnai paklos guolį, kol duris atrakinsiu į tylą beerdvę, prisiminsiu ašarą paskutinę, nuskendusią stiklinėje pieno.