Pamoka

Papraščiau
  klausimai  kartu yra ir esmingiausi.
Kur gimei? Kur tavo namai?
                        Kur keliauji?
                    Ką darai?
              Kartais mąstyk apie tai ir stebėk, kaip keičiasi tavo atsakymai.
                                                                      (Richard Bach) 

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

- Tu stovėjai tokia susimąsčiusi, net nepastebėjai, kai saulės zuikutis įsipainiojo plaukuose. Esi išbalusi. Gal blogai jautiesi? Kur tavo namai? Palydėsiu...
  -Ak, atleiskit!  Nepastebėjau Jūsų. Akys kartais savaime užsimerkia ir neleidžia šviesai patekti į vakuuminį vidų. AŠ gimiau TARP nukritusių žvaigždžių -  niekam NEREIKALINGŲ žvaigždžių, bet dar kartais sugebančių spindėti ir apšviesti naktinį dangų, kurio DEBESĖLIŲ vėriniu esate susiveržęs rankas. DAŽNAI ten sugrįžtu, kai  būnu palikta, pamiršta, prakeikta ir jaučiuosi svetima.
- Iš kur sugrįžti?
  - Šiuo metu esu įkalinta tarp žemės centrų. Žemė sukasi ir taip gamina tamsos energiją. Jos man reikia, nes tada žmonės galvoja, kad aš ryškiau spindžiu... išties mano ryškumas niekada nekinta, tik šviesa, atsispindėjusi nuo tamsos, lengviau pasiekia jų akis. Ak, naivuoliai! Jie visada linkę tikėti tik tuo, kas jiems yra gražu. Bet kartais man pavyksta ištrūkti iš jų sugniaužtų  purvinų delnų.
-  Kai pavyksta ištrūkti, tu visada keliauji pas nukritusias žvaigždes?
    -  Kartais aš SUKLUMPU pusiaukelėje tarp ieškojimo ir radimo. Nesugebu pasirinkti tinkamos krypties. Nedrįstu pasakyti vieno, vis dar suprantamo žemiečiams, žodžio. Ir vėl laukiu... Laukiu kol kas nors eis pro šalį ir palydės. TAČIAU retai kas užsuka į šias snieguotas dykumas – taigi didesniąją dalį spindulių palieku laukime ir nespėju pasiekti kitų žvaigždių.
- O ką tu darai, kai lieki viena? Turėtų būti labai nuobodu tiesiog laukti... (Koks aš laimingas, kad mano saulės zuikutis pasuko būtent šia kryptim! Aš NORIU pamatyti nukritusias žvaigždes kartu su tavim, nes apie jas esu girdėjęs tik pasakose, kuriomis niekada netikėjau.)
    -  Tada aš skrajoju ant drugelių sparnų ir, kai jų spalvos susigeria į mane, šokinėju ant debesų ir palieku spalvotus pėdsakus. Tik niekaip negaliu IŠMOKTI spalvos, kuri patiktų visiems, sudėties. Vis per daug primaišau tamsių prisiminimų ir persūdytos ašaros išblukina debesėlius. Sakykite, ar dėl to man galima atleisti?
- Nieks nepyksta ant tavęs, nes retai pažvelgia į viršų. Žmonės vis dar mokosi MYLĖTI tik save.
    - Jūs jau išmokote? Jau galite padėti nukritusioms žvaigždėms?
- Aš dar tik pradedu, tačiau labai pasistengsiu, nes tai pati svarbiausia pamoka mano gyvenime...

                                                            * * *
NAKTIS... Spalvotai baltos balandžių plunksnos neleidžia užmigti, nes vis girdžiu, kaip jos atsiskiria nuo paukščių ir krenta į žemės purvą. Prieš tai jos švelniai PABUČIUOJA mano akis ir, įsikibę į blakstienas, visiems, buvusiems mano žvilgsny, leidžia užsimerkti ir numirti, bežiūrint į SIDABRINĮ DANGŲ.