Pasaka 34

34. Pirmoji operacija

— Kad jau įkritai į tokią gilią duobę, iš kurios savo jėgom nebegali išsikrapštyti, — tarė Liuciferis, — mėginsime padėti. Bet kartoju, kas iš to išeis, niekas negali pasakyti. Ir tu man, jeigu kas atsitiks, paskui jokių priekaištų nereikši...
— Gerai jau gerai. Ar šiaip, ar taip — man, tokiai menkai ir sudžiūvusiai, vis tiek nėra gyvenimo. Daryk, kaip išmanai, o gal kartais pasiseks... Juk tavo burtai, nors ir nėra dangiški, bet vis tiek yra daug stipresni už žemiškuosius...
— O kas gali pasakyti, ar tamsta nesi užburta pragaro burtais, prieš kuriuos, kaip ir tu, aš esu bejėgis?
— Na, jau... Kas iš pragaro gali ką išnešti ir ypač burtų paslaptis? Tokia tvarka, tiek sargybinių, tokia cenzūra ir tokios baisios bausmės...
— Taip tik atrodo žiūrint iš šono... Aš niekam negalėčiau garantuoti, kad per tiek metų, koks velniukas, nors aš juos į žemę teišleidžiu retai, nebūtų kaip nors sugundytas ar papirktas... Dabarties už gerus pinigus ne tik žemėje, bet ir pekloje gali šarpiau suktis. Kaip tik vieną iš tokių neklaužadų prieš tamstai čia ateinant ir auklėjau. Norėjo, supranti, be leidimo ištrūkti į lauką... Sakosi pavasario pasiilgęs, medžių žalumos... O kas gali žinoti, ko jam ten reikia, su kuo yra susidėjęs, ar nekuria kokių nors planų ir negalvoja apie kokias nors melioracijas... Kas atsitiktų su pragaru, jei imtų ir nusausintų šitą balą? Man net plaukai ant galvos pasišiaušia, kai apie tai pamąstau, naktimis nebeužmiegu, niekur sau vietos nebesurandu...
— Matai, matai... Ir čia, kaip ir nuodėmingoje žemėje, yra visokių visokiausių rūpesčių, o aš maniau, kad jūs gyvenat kaip inkstai taukuose — tik vartaliojatės nuo vieno šono ant kito — ir tiek... O dabar išgirdau, kad ir pas jus gali tvarkos pritrūkti.
— Taip jau išeina... Po truputį ta prakeikta civilizacija lenda visur... Ir kaltas čia ne kas nors kitas, o tas prakeiktas žmogaus protas... Na, ar galėjo kas ką nors kvailiau sugalvoti už protingą žmogų? Neturėtų proto, vaikščiotų po pasaulį, kaip riebios kiaulės, knistų žemę, ką išknisus surytų — ir amžinai viskas savo vietoje, o dabar visur lenda tas prakeiktas protas, ardo visą pasaulį ir net pragaran leidžia savo metastazes... Už protą ir civilizaciją nieko kvailesnio pasauly nesu matęs... — su giliu kartėliu balse kalbėjo Liuciferis.
Ragana, nebenorėdama niekams gaišti laiko, paragino pragaro valdovą:
— Na, užteks mums beplepėti, imkimės darbo...
Liuciferis tuoj pat atsinešė juodais ir storais puslapiais, iš velnių, o gal žmonių odų susiūtą knygą, kuri tartum krauju buvo primarginta raudonų ženklų. Ilgai žiūrėjo į jos rašmenis, vartė puslapius, tarsi repetuodamas pats sau šnabždėjo raganai nesuprantamus žodžius. O kai baigė repetuoti, uždėjo abi rankas raganai ant galvos ir pradėjo kalbėti keistą, turbūt pragaro žodžiais ir mintimis išreikštą maldą. Tai truko kokias penkioliką minučių. Paskui Liuciferis visa gerkle sustaugė, sudrebėjo ne tik kambario, bet ir viso pragaro sienos... Dar išlemeno tarsi kokį prakeikimą ir ragana pajuto, kad jos kaulai tarsi atsiskyrė vienas nuo kito, o pati, tarsi koks balionas, pradėjo storėti, ilgėti, plėstis į visas puses... Matėsi — Liuciferis dirbo sunkų darbą, per jo juodus skruostus tekėjo dideli prakaito lašai.
— Kiekvieną akimirką stebėk savo didumą, — kriūktelėjo jis raganai, — ir sušuk, kai jo tavo akimis jau bus gana. Kai jau mum pasisekė pajudėti iš mirties taško, aš tave galiu didinti kiek tik tu panorėsi...
— Perdaug nereikia, kas perdaug — nesveika. Padaryk tokią, kokia buvau anksčiau...
— Aš ir sakau, nemiegok ir stebėk save... Kai bus gana, duok ženklą...
Po gerų penkiolikos minučių ragana šūktelėjo: „Jau“, ir operacija buvo sustabdyta. Bet kai ragana bandė stotis, nieko neišėjo, nugriuvo tiesiai į aslą. Pažvelgusi apačion pamatė — kojos liko nepadidėjusios ir prie didelio raganos pilvo jos matėsi tarsi kokios mažos ir niekam nereikalingos ataugėlės... Kai jie aptarinėjo operacijos pasekmes, ragana nusiminusi pasakė:
— Vis tiek geriau būti tokiai, negu būti visai mažai. Tik, perkūnėlis, negalėsiu ant skraidomosios šluotos įsitaisyti... Tarp tokių kojų ji nestovės... Įsitaisysiu invalido vežimėlį ir švilpiu kur tik panorėsiu... Būtų gerai ką nors sugalvojus ir dėl tos šluotos…— vis gedavo ir nerimo ragana.
— Po galais, juk šluotą puikiausiai gali apsikabinti rankomis. Prispaudei prie pilvo ir varaisi kur tik panorėjus...
— Žinai, skrendant šluotos vieta ne prie pilvo, o tarp kojų... Taip priimta visame pasaulyje. Be to, taip šluota lengviau valdoma…
— Nieko daugiau savo burtais aš tamstai padėti nebegaliu. Gausi apdrožti šluotos kotą ir kaip nors ją pritvirtinti...
— Bet, sakyk, brangusis, kodėl taip teišėjo, kodėl kojos nepadidėjo? — nerimo ragana.
— Man rodosi, po paraliais, kad tamstos kojos buvo burtų labai stipriai paveiktos ir joms skirtas burtažodis yra atėjęs iš pačios peklos. Ar aš nesakiau, kad dabar visur blatas ir nieko nežinosi, kas ką, kaip ten jie sako — „auksijone“ ėmė ir pardavė... Dabar savo kailiu įsitikinai, kad aš liežuvio nelaidau ir sakau tik gryną tiesą...
— Taip jau taip... Bet, patark susimildamas, ar nėra dar kokios nors naujos operacijos toms kojoms pataisyti? Juk tamsta esi visų burtų burtininkas ir savo galiomis turėtum visus perkirsti... Gal aš neteisybę sakau? — maldavo nusiminusi ragana.