Odė Keturiems

Keturi milžinai pečius glausdami
Savo tvirtybe pasaulį laikė,
Kumščius paslėpę spausdami
Iš po kojų šmėklas sau išvaikė.

Keturi milžinai tyliai šniokšdami
Skubom švelnias rankas sukabino,
Nejučia akis žemyn nudelbdami
Atsipūst sustoję kits kitą nuramino.

Keturi milžinai saves ieškodami
Lengvais žingsneliais dvelkė,
Neapykantos žodžius kartodami
Į kiekvieno gyvo kūną skverbės.

Keturi milžinai aukštyn kopdami
Visus akimis godžiomis kvietė,
Amžino alkio springti verčiami
Karštomis rankomis kojų siekė.