~atsitrenkiau~

~Atsitrenkiau į klausiančias akis~
Tik ne man atlaikyti tokį klaustukų šantaža! Neturiu noro, o gal ir jėgų {nei kišenėj, nei tašėj, ji suplyšus, visko gali būti, kad pamečiau} ignoruoti lėtai, flegmatiškai žlugdančio žvilgsnio. Verčiančio virpėti iš pasiutimo.
Po įkyraus beldimosi į mano mintis, žvilgsnis leido man atsikvėpti. Bejėgiškai įkvėpus ir dusliai iškvėpus drėgną, gerklėj stringantį orą, pasijutau geriau. Nors iš šalies, tikiu, atrdodžiau šuniškai. Guodė tik tas, kad velniškai pavojingų, kartu taip pat velniškai traukiančių akių šeimininkas atrodė panašiai, o gal net blogiau...
Klaustukų tardymas žvilgsniu baigė išvest iš proto. Maniau, dar nors kiek ir toliau keliausiu visiškai tuščia galva... Sukaupus jėgas, sugniaužtais kumščiais ir tvirtai atsistojus ant kojų, bandžiau nepasiduot atsakydama piktu, nieko nesuprantančiu žvilgsniu.
                                  ~~~
Iš nenugalimo pykčio, atsiradusio velniai žino iš kur, nuleidau akis ir nudrožiau savo keliais, bambėdama: "Kas dar šian pasipainios?! Gal malonės ir pavaišins mano smegenis švinu iš karto..? Arbatos. Noriu arbatos... "
                                  ~~~
Gurgšnodama savo noro išsipildymą vis laužiau galvą, kas tų akių šeimininkas.
Po kiek laiko dašuto, kad tai buvo mano likimas ir žūt būt norėjo sužinot, ką po velniais aš čia tebeveikiu.