Per daug reklamos prisižiūrėjus

Darganas ruduo. Sėdžiu sausakimšame autobuse ir važiuoju į Miestą.
Neįsivaizduoju, ką jame veksiu ir ko ten reikia, bet gerai žinau, kad man jau penkiolika metų, kad aš paauglys, o paaugliai nuolatos bėga iš namų, pykstasi su tėvais ir maištauja (apie tai skaičiau žurnale “Panelė”, kurį su draugais nugvelbiau iš klasės mergaičių.
Taigi pamaištauti nusprendžiau ir aš: susirinkau “šmutkes”, pasiėmiau tik vakar gautą ir dar nepragertą mamos bedarbystės pašalpą, įsidėjau šiek tiek maisto ir pirmyn!
Štai taip atsidūriau autobuse. Vairuotojas – labai malonus žmogus: parduodamas bilietą jis nusišypsojo, tarė keletą malonių žodžių. Tiesa, bilieto kaina nustelbė pasitenkinimą, sukeltą malonaus vairuotojo elgesio. Bet čia vis tiek  kur kas geriau nei mūsų kaimo kioske, kur pardavėja dirba sovietinių laikų “iškasena” Verutė (taip ją vadina mano tėtis).
Paskendęs tokiuose apmąstymuose, pasiekiau miestą. Vos išlipęs iš autobuso, skirtumą tarp mūsų kaimo ir Miesto iškart pamačiau: čia visi žmonės kažkur bėgte bėga, lenda į didžiulius pastatus ir ten pranyksta… Negi jie turi darbus, į kuriuos turėtų skubėti? Pas mus dirba tik keli mokytojai, veterinorius ir klebonas… Skirtumą tarp kaimo ir miesto netrukus ir pajutau: į mano pasisveikinimus neatsakė nė vienas sutiktasis, o keli keistai atrodantys vyrukai nusprendė atsakyti kojų spyriais, nuo kurių aš “atsijungiau”.
Atsipeikėjau tik vėlai vakare. Gulėjau vienišas ir vienmarškinis. Laimė, paliko sportbačius su pinigais.
Vos pakėlęs galvą, pamačiau milžinišką apšviestą plakatą su didele tablete ir užrašu: “Pasakyk ne “EKSTAZI”! ”. Baisiai skaudėjo galvą, todėl pamaniau, kad tas skambusis “EKSTAZI” turėtų būti puiki išeitis – vienu šūviu nušausiu du zuikius: nusipirksiu vaistų (tabletė – vadinasi, vaistas) ir pamaištausiu prieš žodį “ne”.
Užėjęs į pirmą vaistinę, paprašiau šio išganingo vaisto. Panašu, kad pasitaikė pardavėjas, nebranginantis savo darbo vietos, todėl tik gerai mane iškoneveikė ir išvarė lauk.
Nusiminęs, gyvenimo palaužtas ir niekieno nesuprastas paauglys... Apsėstas tokių minčių vilkau skaudžias, apdaužytas kojas. Tik štai prieš mane išdygo dar viena reklama, panaši į tą, kuri nuvedė vaistinėn. Tikėdamasis rasti atsakymą į kamuojančius klausimus, nusprendžiau perskaityti ir ją. Eureka! Šioje reklamoje puikavosi išganingas šūkis: “Ne narkotikams! Ne narkotikams klubuose! ”. Mano genialus protas tuoj pakuždėjo: jeigu nepavyko nušauti iškart dviejų zuikių, reikia pabandyti nušauti bent vieną. Šioje situacijoje – nors pamaištauti.
Šiaip ne taip susiradau vieną tokį klubą. Gerai neatsimenu, kaip jis vadinosi - lyg “Los patrankos”, o gal “Los Sargis”? Įsigavus į vidų viskas ėjosi kaip iš pypkės: mane patys susirado keli vyrukai ir gražiai pasiūlė susileisti dozę (žinoma, prieš tai teko jiems atiduoti sportbačius). Tiesa, vietoj pažadėtų nepakartojamų įspūdžių aš tiesiog “išsijungiau”. Tačiau tai neišėjo į bloga: atsibudau švarioje palatoje, maloni seselė pakvietė pusryčiauti ir įteikė keistą popiergalį, kurį pavadino lankstinuku. Kadangi esu raštingas vaikis, ėmiau skaityti. Perskaičiau apie baisią ligą AIDS, o po to... po to apie tai, kad ja užsikrečia tie, kurie leidžiasi narkotikus!
Oda pašiurpo, aš visas pastirau iš baimės – mirsiu! Mano slogios nuotaikos neišsklaidė nei tai, kad policininkai nemokamai parvežė namo, nei tai, kad tėtis iš meilės ir susirūpinimo įkrėtė gerą porciją į minkštą vietą...
Rytą,  vos prabudęs, nulėkiau pas kaimo veterinorių Eutanazijų ir daviau kraujo tyrimams. Ta para, kai laukiau atsakymo, buvo baisiausia mano gyvenime. Be to, iš baimės ir susierzinimo sugebėjau prisidirbti tiek, kad vietoj pietų ir vakarienės vėl buvo pakasyta mano minkštoji vietelė.
Kitą rytą laukimo kančios turėjo baigtis. Vos tik mane išvydęs geriausias kaimo daktaras Eutanazijus iškilmingai pareiškė, kad mano kraujas kaip stresinės kiaulės – jame per daug adrenalino, o šiaip viskas normalu. Iš tos laimės, kad nesergu šio amžiaus maru, nebeišmaniau kaip ir besidžiaugti. Griebiau kelis lankstinukus ir kaip ant sparnų išlėkiau namo.
Pakeliui ėmiau skaitinėti tuos kvailus lapelius. Viename buvo parašyta: “PIRMAS KARTAS – PO VESTUVIŲ”...