verkiant reikia
į akis
akmeninė jūra
leidžiasi taku
manęs link
sugausiu
vėl
užtrauktas dangus
nematys
nieko
savo
mėlyną akį
užmerkęs
gers pieną
baltą
ir šalto skonio apsuptas
sūpuoklėse
džiaugsis
saule
kai leisis
ji
viena
viena
stebėdama
veidrodyje
atspindį savo
mergaitė
bučiuos gėlę
gražu!
tyloj paskendusi
jūra
akmens
prislėgusi
kūną
užmigs