Prabėgusi vaikystė

Pavakarėja... Saulė jau leidžias, paskutiniais šios dienos spinduliais glosto žemę, kuria mes vaikštome. Šalia teka upė, tokia skaidri kaip tyras šaltinis, ir šalta lyg žiemos speiguotas vėjas. Staiga ima mažyčiais lašeliais kapnoti lietus, gaivus vasaros lietus, kuris tave šildo ir kartu gaivina.. gera...
Norėtum persikelti į kitą kranto pusę, matai ten raudonus namų stogus, baltas sienas, gražius gėlėmis žydinčius sodus o kažkur toliau pievą... Kurioje ne ką įžvelgi, kai tave glosto vėsą atnešantys lietaus lašeliai...
Žiūri įdėmiau ir matai mažą vaikutį, dievuliau,  jis basas žygiuoja per takelį ir šypsosi, norėčiau dabar būti kitam krante.
Tas vaizdas toks matytas, bet labai seniai.. Kažkur atminty išlikęs giliai giliai.. Prisiminimuose paklydęs jis lyg sugrąžina tai,  kas jau buvo...
Norėčiau į tą krantą grįžti.. Kur upė teka taip sklandžiai ir ramiai, ji kaip versmė suteikia gamtai žavesio ir skambesio...
Kitam krante matau savo jau senai prabėgusią vaikystę, kuri daugiau nebegrįžta, tik prisiminimuose... Deja, tikrovėje sugrįžti tikrai nebeįmanoma, kažkada per upę nusidriekęs tiltas dingo, jo jau nebėra, o gaila, norėčiau sugrąžinti visa tai, kas jau buvo...