Filosofinė pasaka

Prie stalo sėdėjo Meilė, Viltis ir Neapykanta. Jos lošė pokėrį. Nešvarus žaidimas, bet ką padarysi. Meilė kaip visuomet bandė sukčiauti, tik gaila, kompanija buvo moterų ir jos gudrybės nebūtų išdegusios. Su kortomis po rankove visai kas kita. Viltis šypsojosi. Ji tikėjosi, kad laimės ir taip. Nesvarbu, kad jos kortos tik dvi šiašiaakės ir dar kelios triakės. Juk dar ne paskutinis dalijimas. O Neapykanta atidžiai stebėjo anas dvi. Ne todėl, kad laimėtų, o todėl, kad ištaikytų akimirką ir paspruktų su visais pinigais nuo stalo. Ji norėjo betkokia kaina laimėti. Bet tada prie jų stalo pasirodė naujas žaidėjas. Jis nusišypsojo ir pasktūmęs visus savo žetonus pakvietė jas sužaisti. Meilė Viltis ir Neapykanta sutiko. Joms nusibodo žaisti iš grašių. Tačiau apsiriko. Naujasis žaidėjas pasirėdė besąs tikras profesonalas. Jis jau po pirmo dalijimo ant stalo patiesė tūzų ketveriukę. Ką gi. Pralaimėta. Ir žinoma. Juk jo vardas Gyvenimas.