Ne visi klajojantys yra pasiklydę

Apvaisintas ilga adata
šioje Žemėje,
gimiau rėkdamas
trijų tūkstančių metų senumo liežuviu.

Dabar užaugau,
ir mano akys mato pasaulį tuo
spalvotu optimizmu,
kurį paveldėjau iš savo Tėvo.

Iš savo Motinos,
mano kraujyje yra lopšinės, istorijos, kurias ji
nešiojo, suvyniotos į krūtinės klostes,
kur mes kadaise klausėmės,
istorija apie didį medį,
nuo kurio buvome nusviesti toli
kaip obuoliai,
ir upės,
kuri tekėjo iš triakio Dievo plaukų, giesmė.

Mes gerai pasisavinome,
seną ir naują.

Kai verkiame,
mūsų žodžiai
yra tokie pat seni, kaip ir mes patys.

Niekšai tokie pat seni,
kaip ir mes patys.

Niekšai,
nėra žemės, kuri būtų mūsų pačių.

Mes save saugome kaip mangus,
mažuose moliniuose puoduose,
bet miesto kvapai prasiskverbia
ir pagreitina mūsų irimą.

Ir kai mirštame,
į kapą parsinešame
dulkes, kvapus ir pūvantį auksą
iš visų žemių, kurias kadaise vadinome namais.
Namai apgaulingi, kaip ir Gyvenime,
taip ir Mirtyje,
tai vieta, kur mes klajojame.