Permatomas

mano jausmai kaip dažai, geltonai,
kaip tavo išvykstantis traukinys
juda kartu su tavimi ir tavo žaliais medžiais.
o gal tik mano išėjimas su permatomo vėjo gūsiu
atvers tavo langą, atsivers ir pavasaris,
susigarbanos tavo rausvos mintys.
geltonas žmogus ant tilto krašto
kaip tavo švytinti meilė stovi
ir virpa nuo vėjo ir muzikos
lyg mėlyni debesys, it žalias plastilinas -
ir visa tai tavo žydrose akyse atsibudus ankstyvą rytą,
dar švelnioms rankoms nuo tavęs neatsitraukus,
dar svajonėms iš tavęs
su permatomo vėjo gūsiu nepasprukus.

2004 02 17