už nemokamai
pragulėtas valandas
mirusiu apsimetant
ant mano liežuvio.
išmetu lauk - palekuoju
tu kaip burė...
prieš pilnatį,
kapituliuoji -
balansas už borto
meškerėm užmestas
susitraukia į kumštį burnoj
seilinas takas -
pareina mirusiu Kristum,
prisikelt
kaip suicid'eris
plytų ant stogo laikais,
kaip pilka krokodilė
aisbergus aplenkdama
per gyvenimo Nilą
ten, kur paleisti tave
į Monė lelijas.. .
dvoki,
kaip šventas altorius,
kaip šalmas žolėj,
po karo ilsies
ir garsai pagauti pasyvūs
putojas -
šakutėm nuo
aukuro stalo nusprogs
į veidą už durų
prie Dievo vienybės ašies.
pasiimk manęs iš ugnies.. .
balti ir bekraujai,
rankų nuspausti taškai,
kaip apsvilusios Žanos d'Ark
apseilioti kūno plaukai...
ir naujas,
man tiesas įpirštas -
vėl keiti į eurus
mano rankom
sakykloj.. .
nei nuryt, nei nusišaut -
tik išspjauti
jau per menkas.
Per. Truputį per, mano galva (apseilioti kūno plaukai?!). Jau galiausiai nebeaišku, apie ką mes. Bet forma kaip visada, tokia nepriekaištinga mano ausytėms. :)
nu bet ir sunkus eilius, labai labai sunkus, kažką reiktų žinoti, kad jį įsisamonint; labai aiški tavo psichologija vėl, nu blmb, jis vertas, kad tu viešai jį interpretuotum, nenori?