Pavydas

VII veiksmas
Ant kalno stovi didelis, iš ąžuolo rąstų ir akmenų suręstas senovinis namas. Aplink — platus sodas, pilnas egzotiškų gėlių. Kiemą puošia du fontanai, o prie tako į namą driekiasi ąžuoliukų alėja. Pats takas išbarstytas spalvotais jūros akmenukais. Prie vartų ošia šimtametės sidabrinės eglės. Namas primena miniatiūrinį dvarą su baltomis marmurinėmis kolonomis — iš toli jis atrodo tarsi viduramžių rūmai.
Elena Radavičienė karpė rožių krūmus. Staiga vilkinis šuo Reksas pribėgo prie vartų ir pradėjo garsiai loti. Elena pakėlė galvą, padėjo žirkles ir nuėjo pažiūrėti, kas atėjo.
Prie vartų stovėjo privatus seklys Povilas Garnys ir spaudė elektrinį skambutį.
ELENA RADAVIČIENĖ
– Atsiprašau, kad neišgirdau jūsų skambučio — jis nedirba. Jūs pas mane?
Seklys Povilas palaukė, kol ponia Elena Radavičienė atidarė vartelius ir jį įleido. Įėjęs į kiemą, jis mandagiai pasisveikino ir prisistatė:
POVILAS
– Laba diena. Aš esu privatus seklys Povilas Garnys iš kriminalinės policijos.
Ponia Elena Radavičienė pasisveikino, paduodama ranką sekliui. Jos balsas buvo mandagus, bet tvirtas:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Labai malonu. Prašom užeiti.
(Ji atsisuko į šunį ir sušuko, nepakeldama balso, bet aiškiai):
– Reksai, į vietą!
Vilkinis šuo klusniai atsitraukė ir atsigulė prie fontano, o Elena pasisuko atgal į svečią, laukdama, kol jis žengs pirmyn.
Seklys Povilas ėjo jūros akmenukais išbarstytu taku, dairėsi aplink. Jo veide atsispindėjo nuostaba ir susižavėjimas. Gėlės, fontanai, marmurinės kolonos — visa tai atrodė tarsi iš kito pasaulio.
POVILAS
– Jūsų sodyba labai graži.
(Po akimirkos, tyliai, beveik sau)
– Čia nuostabu.
Eidama šalia seklio, ponia Elena Radavičienė nuleido galvą, šypsodamasi tarė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Taip, gražu… tik labai daug darbo reikalauja šis grožis. Sodyba – mano uošvija. Aš čia atitekėjau. Ji labai sena, dar mano vyro prosenelio statyta. Jai kokie du šimtai metų, tai tikrai, jeigu ne daugiau.
Ji trumpam sustojo, pažvelgė į rožių krūmus, tada vėl į seklį.
– Šioje sodyboje visada gyveno tik gydytojai. Mano vyro prosenelis buvo gydytojas, jo tėvas – gydytojas, jis pats – gydytojas, o dabar ir mūsų sūnus bus gydytojas. Tiesiog… ši sodyba – „gydytojų sodyba“.
(Taip pasakiusi, ji pasižiūrėjo į seklį ir kukliai nusijuokė.)
Seklys Povilas sustojo eidamas, akimirkai apsidairė. Jo žvilgsnis buvo pilnas susižavėjimo. Ramiu balsu tarė:
POVILAS
– Todėl čia taip gražiai sutvarkyta — nes čia gyvena vieni gydytojai. Kaip jie idealiai sutvarko žmogaus organizmą, taip ir ši sodyba — tarsi gyvas kūnas, prižiūrėtas, išpuoselėtas.
Ponia Elena Radavičienė vėl kukliai nusijuokė, tada tarė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Taip… Viskas pas gydytojus turi būti idealu.
Bet kartais netgi jiems nepavyksta visko padaryti idealiai.
Kartais ir jie klysta.
Ji pažvelgė į rožių krūmą, tarsi ieškodama ten atsakymo, tada vėl atsisuko į seklį.
– Bet jūs esate visiškai teisus — pas juos visada turi būti tvarka. Į šią sodybą sudėtos visos mano vyro svajonės.
Po akimirkos tylos, seklys Povilas atsisuko į ponią Eleną Radavičienę. Jo žvilgsnis išliko šiltas, bet klausimas buvo aiškus:
POVILAS
– Taip, čia labai gražu. Tai gal jūs ir esate šios puikios sodybos šeimininkė? Ponia Elena Radavičienė — garsaus Lietuvos profesoriaus, chirurgo Vytauto Radavičiaus žmona?
Ponia Elena Radavičienė kukliai linktelėjo, nusišypsojo ir atsakė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Taip. Ta pati.
Seklys Povilas ištiesė ranką poniai Elenai. Jo balsas buvo ramus, bet nuoširdus:
POVILAS
– Man didelė garbė susipažinti su jumis, ponia Elena. Labai didelė garbė.
Seklio Povilo veidas apsiniaukė. Jo žvilgsnis tapo liūdnas. Rankas jis susidėjo už nugaros, galvą nuleido. Tada, liūdnu balsu, prakalbo:
POVILAS
– Aš atėjau pas jus pasikalbėti apie Ievos Rapolaitės nužudymą.
Taip pasakęs, jis pakėlė galvą, pažvelgė į ponią Eleną ir tęsė:
– Aš žinau, kad jūsų sūnus Edgaras artimai draugavo su Ieva. Netgi norėjo ją vesti.
Ponios Elenos Radavičienės veidas aptemo — lyg juodas debesis būtų užtemdęs švytinčias, gražias moters akis. Jos žvilgsnis apsiblausė, o akyse tvenkėsi ašaros perlai. Tačiau ji susitvardė, pakėlė galvą ir tarė tvirtu balsu:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Taip. Aš supratau, dėl ko jūs atėjote pas mane pasikalbėti.
Ponios Elenos žvilgsnis truputį pagiedrėjo. Ji šyptelėjo ir kalbėjo toliau:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Man irgi didelė garbė susipažinti su jumis, pone Povilai. Susipažinti su tokiu garsiu sekliu kaip jūs — labai didelė garbė. Apie jus skaičiau laikraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Akistata“. Ten visada aprašyti jūsų pasiekimai, laimėjimai… jūsų sunkus ir pavojingas darbas.
Taip pasakiusi, ji paėmė už namo durų rankenos ir kviesdama seklį užeiti, pridūrė:
– Na gerai, eime į vidų. Ten ir pasišnekėsime apie viską smulkiau.
Ponia Elena rankos mostu pakvietė svečią eiti į vidų pirmam. Seklys trumpam sustojo, pažvelgė į ją su pagarba ir tarė:
POVILAS
– Ačiū už tokį malonų kvietimą ir gerus atsiliepimus apie mano darbą.
Jis žengė pirmyn, o durys į senąją sodybą atsivėrė — kartu su jomis ir pokalbis, kuris galėjo pakeisti viską.
Seklys Povilas nusišypsojo poniai Elenai. Žengdamas į vidų, dar kartą atsisuko, kad pasigerėtų sodybos aplinka. Jo žvilgsnis sustojo ties nuostabiais fontanais prie namo durų. Akimirką jis stovėjo tyliai, tarsi norėdamas įsiminti šį vaizdą, tada vėl nusišypsojo ir tarė:
POVILAS
– Tikrai pas jus gražu… kaip pasakoj.
Nors ponia Elena buvo nusiminusi ir susimąsčiusi, jos balsas išliko nuoširdus. Ji nusijuokė ir tarė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Na ką jūs, pone Povilai… Kokia čia pasaka? Čia — vargo vakarienė.
Ji vėl nusijuokė, o seklys jai pritardamas šyptelėjo ir tyliai nusijuokė kartu. Po akimirkos Elena pridūrė:
– Man labai malonu jus pakviesti.
Ji paragino svečią, mostelėdama ranka link durų:
– Na, eime, eime į vidų.
Jie įėjo į namo priemenę. Ponia Elena sustojo, mandagiai pažvelgė į seklį ir tarė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Nusivilkite lietpaltį, pone Povilai. Jauskitės kaip namuose.
Ji mostelėjo ranka į svetainės pusę ir pridūrė:
– Prašom čia. Eikite į svetainę.
Sėskite kur patogiau. Aš tuoj ateisiu.
Seklys įėjo į svetainę. Apsidairė. Kambarys atrodė prabangiai, bet kukliai — šviesūs baldai, senoviniai paveikslai, tyliai tiksintis laikrodis. Jame buvo jauku ir ramu. Povilas lėtai atsisėdo į krėslą, pažvelgė į ponią Eleną ir tarė:
POVILAS
– Dėkoju, ponia. Jūs labai maloni.
Seklys dar kartą apsidairė po svetainę. Kambarys dvelkė inteligentiškumu ir senove — tarsi laikas čia būtų sustojęs. Po kelių minučių grįžo ponia Elena, stumdama elegantišką staliuką-vežimėlį. Ant jo stovėjo porcelianinis kavos servizas, iš kavinukės sklido kvapnios, karštos kavos aromatas. Šalia — lėkštė su namie keptais pyragaičiais, saldainių dėžutė ir naminio vyno butelis.
Ponia Elena atsisėdo, pažvelgė į seklį ir šyptelėjusi tarė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Gal norėtumėte paragauti mūsų naminio vyno, pone Povilai? Jis švelnus, bet stiprus — kaip ir šie namai.
Ji pripylė į taures vyno. Skystis švelniai subangavo krištolinėse taurėse. Ponia Elena pakėlė savo taurę, pažvelgė į seklį ir šiltai tarė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Į sveikatą!
Seklys paėmė taurę į ranką, kilstelėjo ją ir susidaužė su ponia Elena. Jo balsas buvo šiltas:
POVILAS
– Į sveikatą, ponia Elena.
Jis paragavo vyno, akimirką sustingo, tada sušuko su nuoširdžiu susižavėjimu:
– O, jis tikrai nuostabus! Skanus… Koks puikus vynas!
Ponia Elena nusijuokė ir mandagiai linktelėjo galva, dėkodama už pagyrimą. Ji paėmė kavinuką ir, pildama kavą į puodelius, liūdnu, prislopintu balsu tarė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Vargšai mūsų vaikai… Jie tiek daug buvo susiplanavę nuveikti dėl savo ateities.
Jos akyse sužvilgo ašaros, o balsas virptelėjo:
– Kai vakar Edgaras man paskambino, aš papasakojau jam viską, kas nutiko Ievutei.
Viena ašara nuriedėjo jai per skruostą. Ji išsiėmė iš megztinio kišenėlės popierinę nosinaitę, nusišluostė ašarą ir tęsė:
– Jį ištiko nervinis šokas… Dabar jis paguldytas į ligoninę.
Ji nusišluostė kitą skruostą, tyliai pridurdama:
– Edgaras labai jautrus. Todėl ir stojo į mediciną.
Ji glamžė nosinaitę abiem rankom, o balsas, drebulio persmelktas, išsiveržė iš skausmo:
– Jis nori padėti kitiems žmonėms, kad jie būtų nors truputį laimingesni ir sveikesni. Nori visus paguosti, atjausti nelaimės atveju… Ir Ievutė buvo lygiai tokia pat. Ji buvo nuoširdi, jautri, gera mergaitė. Jie vienas kitam labai tiko. Labai.
– Edgaras su Ievute norėjo, kad jų vaikelis augtų šioje prosenelių pastatytoje sodyboje… Kad užaugęs didžiuotųsi ir džiaugtųsi savo senelių ir prosenelių sukurtu grožiu.
Ji truputį sukūkčiojo, patylėjo, nusišluostė akis ir ramesniu balsu tarė:
– Jų šeima būtų buvusi ideali. O dabar… aš nežinau, kas bus.
Ji pravirko. Nevilties skausmo apimtu balsu sušuko:
– Nežinau, kas bus su Edgaru… su Ievos seneliais!
Ji vėl susitvardė, nurimo, patylėjo. Tada tyliai pridūrė:
– Nežinau, kas bus su manimi ir mano vyru. Tiesiog nežinau, kas bus toliau.
Seklys sėdėjo tylėdamas. Jo žvilgsnis buvo rimtas, bet švelnus. Jis kantriai klausėsi ponios Elenos, leisdamas jai išsikalbėti. Kai ji nutilo, Povilas tyliai paklausė:
POVILAS
– Tai jūs žinojote, kad Ievutė laukiasi vaikelio?
Ponia Elena šluostėsi akis, jos balsas buvo trapus, bet nuoširdus:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Prieš du mėnesius Edgaras paskambino man ir pasakė, kad nori vesti Ievutę… Kad jie laukiasi vaikelio.
Ji pliaukštelėjo sau per kelius, nustebusi:
– Aš buvau apstulbinta tokios žinios. Bet nesibardama pasakiau, kad pirmiausia reikėjo baigti mokslus, o tada kurti šeimą. O jis patylėjo ir tik tarė: „Taip jau išėjo. “
– Tada aš pasakiau, kad sutinku, kad jis vestų Ievutę. Ji man tikrai labai patiko.
Elena šypsodamasi kalbėjo džiaugsmingesniu balsu:
– Ji tokia graži… geros širdies mergaitė.
Ji nutilo, tada vėl tarė:
– Teisybę sakant, aš vis pagalvodavau, kaip būtų gerai, kad jie apsivestų ir turėtų daug vaikų.
Ji liūdnai nusijuokė:
– Likimo ironija…
– Aš pasakiau Edgarui, kad viską dėl vestuvių sutvarkysiu. Pasikalbėsiu su miestelio bažnyčios klebonu, nuvažiuosiu į miestą… į santuokų rūmus.
– Jis pasakė, kad yra laimingas. Kad labai mane myli.
Ji vėl susigraudino, prispaudė nosinaitę prie akių, balsas griaudėjo iš skausmo:
– Jų vestuvės būtų buvusios rugpjūčio pirmą dieną…
Ji nusišluostė akis, nosį, kalbėjo toliau:
– Kitą dieną nuėjau pas Ievutę. Pasakiau jai, kad viską žinau. Iš pradžių ji išsigando… galvojo, kad priekaištausiu, barsiuosi. Ji pradėjo verkti.
– Bet aš ją apkabinau, nuraminau. Pasakiau, kad labai noriu būti jos uošvė. Kad geresnės marčios niekur nerasiu. Ir kad labai laukiu savo anūko… arba anūkės.
Ponia Elena nusišypsojo, prisiminusi:
– Tada Ievutė nusišypsojo. Pro ašaras ji paprašė manęs atleidimo… Kad padarys mane tokia jauna močiute.
Ponia Elena nusijuokė pro ašaras. Jos šypsena buvo švelni, bet trapiai liūdna. Seklys, išlaikydamas ramų toną, paklausė:
POVILAS
– Ar jie seniai draugavo?
Ponia Elena pasiūlė sekliui saldainių ir sausainių. Povilas linktelėjo galvą, padėkojo ir paėmė po vieną. Elena trumpam susimąstė, tada atsakė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Kokius pusantrų metų… Kai Ievutė baigė vienuoliktą klasę. Juos supažindino Raselė Toleikytė per turistinį žygį.
– Iš pradžių Edgaras draugavo su Rasele. Labai artimai. Gal kiek ir meilės tarp jų buvo…
– Edgaras su Rasele nuo pat vaikystės visada būdavo kartu. Mes su Raselės mama, Ramute Toleikiene, mokėmės toje pačioje aukštesniojoje medicinos mokykloje. Todėl mūsų šeimos visada gerai sutarė, draugavo. O mūsų vaikai — kaip jau sakiau — visada būdavo kartu nuo pat kūdikystės.
– Bet kai Edgaras pamatė Ievutę… Jis visiškai pasikeitė. Apsivertė visai į kitą pusę.
– Ji sužavėjo jį savo gerumu, nuoširdumu, jautrumu… Ir netgi savo grožiu.
– Ievutė buvo labai graži mergaitė. Jos mėlynos akys žvelgdavo į tave su tokiu protingumu, pasitikėjimu ir gerumu… Su tokia didele meile, kad turėdavai jai šypsotis — nori ar nenori.
– Jos šypsena pakerėdavo visus. O buvimas šalia jos pakeldavo visiems nuotaiką.
– Edgaras apie nieką daugiau nesvajodavo ir negalvodavo — tik apie ją. Apie nieką daugiau nešnekėdavo — tik apie ją.
– Jis labai karštai ją mylėjo. Kaip žmonės sako… meilė iš pirmo žvilgsnio.
Taip pasakiusi ponia Elena vėl pripylė vyno į taures. Skystis švelniai subangavo, tarsi atliepdamas jos balsui, kuris buvo liūdnai linksmas. Ji pakėlė taurę ir tarė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Ponas Povilai, išgerkim dar po vieną taurelę… Kaip sako — ant antros kojos.
Seklys nugėrė pusę taurės vyno. Jo veide atsirado šypsena, o žvilgsnis švelniai sužibo. Jis linktelėjo galvą, nutaisęs išraišką, kuri aiškiai rodė — jam patiko. Tada tarė:
POVILAS
– Dėkoju. Jūsų vynas tikrai labai skanus… nuostabus.
Po to, pasigardžiuodamas, Povilas išgėrė likusią vyno taurės dalį. Jo žvilgsnis trumpam nukrypo į langą, tarsi mintyse grįždamas prie girdėtos istorijos. Tada jis susimąstęs paklausė:
POVILAS
– Ponia Elena…
Ar jūs nepastebėjote pavydo tarp mergaičių — Rasos ir Ievos? Ar Rasa Ievai Edgaro nepavydėjo? Nebuvo taip?
Jis padėjo taurę ant staliuko, patylėjo akimirką ir pridūrė:
– Nebuvo kovos dėl mylimo vaikino?
Ponia Elena neigiamai papurtė galvą. Jos balsas buvo ramus, bet užtikrintas:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Ne. Kovos tai nebuvo.
Ponia Elena susimąstė, šyptelėjo, teigiamai linktelėjo galvą. Jos pirštas švelniai slydo taurės kraštu. Tada ji tarė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Hm… iš pradžių buvo pavydo. Kai tik Edgaras pradėjo su Ievute draugauti, Rasa pavydėjo Ievai Edgaro. Netgi labai.
Ji išgėrė vyno lašelį, trumpam nutilo, tada tęsė:
– Taip, dabar prisimenu. Rasa tada labai pavydėjo. Vieną kartą ji atėjo pas mane verkdama ir paklausė: „Kodėl Edgaras mane išmainė į Ievą? “
– Ji sakė, kad karštai myli Edgarą… O jis ją metė kaip kokį purviną, nutrintą skudurą.
Elena nutilo, jos balsas tapo tylesnis, bet žodžiai — aštresni:
– Paskui Rasa, patylėjusi, isteriškai verkdama pasakė:
„Ta kekšė Ieva… mano išdavikė draugė… dar atsiims už viską, ką pridirbo. “
Seklys iškart sureagavo. Jo balsas buvo susidomėjęs, bet išlaikė ramybę:
POVILAS
– Taip ji ir pasakė?
Įdomu…
Povilas parėmė smakrą, jo žvilgsnis buvo susidomėjęs, bet švelnus. Jis tyliai paragino Eleną tęsti. Ponia Elena nieko nelaukdama vėl prabilo:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Taip, Rasa pasakė. Po to ji pradėjo verkti. Verkė ir verkė…
– Aš ją apkabinau. Pasakiau, kad visas gyvenimas dar prieš akis. Kad ji susiras kitą vaikiną…
– Bet vis tiek ji verkė ir verkė. Man niekaip nepavyko jos nuraminti.
– O kai pasakiau jai, kad mylima per prievartą nebūsi… Kad širdžiai neįsakysi, kurį mylėti, o kurio ne…
– Ji siaubingai suvaitojo. Verkdama išbėgo.
Elena trumpam nutilo, tada tęsė ramesniu balsu:
– Vėliau, po to įvykio, Rasa nusiramino. Ji visada būdavo su Edgaru ir Ievute. Jie visi trys kartu visur eidavo — į diskotekas, parodas, kinus, koncertus…
– Netgi visi trys drauge buvo Klaipėdoje. Aplankė jūrų muziejų ir delfinariumą.
Seklys išklausė ponios Elenos atidžiai. Jo žvilgsnis buvo ramus, bet susitelkęs. Tada jis paklausė:
POVILAS
– Sakykite, ponia Elena… Ar Rasa vėliau susirado kokį vaikiną, ar ne?
Ponia Elena gūžtelėjo pečiais. Jos balsas buvo ramus, bet šiek tiek sutrikęs:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Tai, kad ne… Nepastebėjau. Ir Edgaras man nieko nepasakojo apie tai.
Seklys pasitrynė smakrą, atsisėdo patogiau. Jo žvilgsnis buvo susitelkęs, bet švelnus. Jis vėl paklausė:
POVILAS
– Ar Ievutė pasakė savo seneliams, kad laukiasi vaikelio?
Ponia Elena neigiamai papurtė galvą. Jos balsas buvo ramus, bet šiek tiek liūdnas:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Ne…
Ji nieko nenorėjo jiems sakyti, kol neatvažiuos Edgaras.
Seklys linktelėjo. Jo balsas buvo trumpas, bet susimąstęs:
POVILAS
– Aišku.
Povilas atsistojo. Jo balsas buvo šiltas, veide — dėkinga šypsena. Jis pažvelgė į ponią Eleną ir tarė:
POVILAS
– Na, ką gi, ponia Elena… Ačiū jums už tokį nuoširdų pokalbį. Ir už tokias skanias vaišes.
Ponia Elena atsistojo. Jos juokas buvo liūdnas, bet nuoširdus. Ji pažvelgė į seklį ir tarė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Kokios čia vaišės… Čia menkniekis. Man buvo malonu su jumis susipažinti, ponas Povilai. Ir truputėlį pavaišinti.
Seklys dar kartą padėkojo poniai Elenai. Jis paspaudė jai ranką, šiltai pažvelgė į akis ir tarė:
POVILAS
– Labai dėkui. Man jau metas eiti.
Jis žvilgtelėjo į senovinį, prabangų laikrodį, kabantį ant sienos, ir šūktelėjo su šypsena:
– Jau penkios valandos! Dieve mano, laikas bėga… kaip su kojom!
Seklys su ponia Elena nusijuokė. Jie abu nuėjo į priemenę. Povilas apsivilko lietpaltį, o Elena lydėjo jį į kiemą. Prie vartelių ji sustojo ir tarė:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Aš labai džiaugiuosi, kad jūs ėmėtės šios bylos. Jūs greitai išsiaiškinsite, kas nužudė tą mielą ir gerą mergaitę.
Ji staiga sustojo, pažvelgė į seklį ir paklausė:
– O gal jau ir žinote?
Ji nuleido galvą, balsas tapo švelnus, beveik maldingas:
– Aš žinau — jūs labai sumanus. Dievas jums labai padeda, kad padedate žmonėms nelaimėse ir varguose.
Jau stovėdamas už vartelių, seklys dar kartą abiem rankom nuoširdžiai paspaudė poniai Elenai ranką. Jo balse skambėjo dėkingumas:
POVILAS
– Dėkoju, ponia, už tokį didelį pasitikėjimą. Ir dar kartą ačiū už įdomią informaciją. Iki malonaus!
Ponia Elena sustojo prie vartelių. Jos balsas buvo švelnus, bet tvirtas:
PONIA ELENA RADAVIČIENĖ
– Iki. Sėkmės.
Seklys lėtai nužingsniavo šaligatviu. Jo rankoje ruseno cigaretė. Dūmas kilo aukštyn, o žingsniai buvo lėti, tarsi mintys būtų sunkesnės už kojas.
VIII veiksmas
Palei upės pakrantę lėtai vaikščiojo privatus seklys Povilas Garnys. Po kiekvieno žingsnio jis sustodavo, ranka perbraukdavo per smėlį. Prie tos vietos, kur gulėjo merginos lavonas, jis sustojo. Atsitūpęs pakėlė nuo smėlio mažą, blizgantį daikčiuką. Pasižiūrėjęs į jį, išsitraukė iš kišenės nosinę, susivyniojo daiktą ir įsidėjo į kišenę.
Tuo metu privažiavo su dviračiu laiškanešė Adelė Gedminienė. Ji pasisveikino su sekliu:
LAIŠKANEŠĖ
– Labas vakaras, pone detektyve.
(Priėjusi arčiau, smalsiai paklausė)
– Tai vis dirbate?
Seklys nusišypsojo, pažvelgė į laiškanešę ir tarė:
POVILAS
– Labas vakaras, ponia… ar panelė?
(Gūžtelėjo pečiais, šypsodamasis)
– Nežinau, kaip į tamstą kreiptis.
Laiškanešė garsiai, bet nuoširdžiai nusijuokė. Jos akys švytėjo šiluma:
LAIŠKANEŠĖ
– Kur čia bebūsi panelė tokiuose metuose! Aš jau keturiasdešimt metų kaip ponia.
Ji padavė sekliui ranką ir prisistatė:
– Aš esu ponia Adelė Gedminienė.
Seklys paspaudė Adelės ranką. Jo balsas buvo ramus, bet nuoširdus:
POVILAS
– Malonu susipažinti.
Aš esu privatus seklys Povilas Garnys.
Laiškanešė smalsiai pakreipė galvą, pažvelgė į seklį ir paklausė:
LAIŠKANEŠĖ
– Ir man malonu su jumis susipažinti. Tai vis aiškinatės? Tiriate?
Seklys pasikasė paausį, gudriai nusišypsojo ir tarė:
POVILAS
– Kai pradedi darbą… Tai turi jį ir pabaigti, ar ne?
Laiškanešė nuleido galvą. Jos veidas buvo susirūpinęs — kiekviena raukšlelė tarsi rėkte, rėkė, lyg norėtų ką nors pasakyti. Bet ji patylėjo. Tada tyliai ištarė:
LAIŠKANEŠĖ
– Taip.
Vėl nutilo. Patylėjusi, Adelė pažvelgė į seklį ir tyliai paklausė:
LAIŠKANEŠĖ
– Ar jau kai ką išsiaiškinote?
Jos žvilgsnis buvo labai susirūpinęs, bet smalsus. Seklys vis dar tyrinėjo pakrantės smėlį, nuleidęs galvą. Tada pakėlė akis, įdėmiai pažvelgė į laiškanešę, susidėjo rankas už nugaros ir tarė:
POVILAS
– Kai ką.
Laiškanešė šyptelėjo, žvilgtelėjo į seklį ir tarė su saviironija:
LAIŠKANEŠĖ
– Hm, suprantu. Kaip žmonės sako — ne senų bobų reikalas, ar ne?
Vėl nutilo laiškanešė. Tylėjo ir seklys — žvalgėsi aplink pakrantės karklus, tyrinėjo jų šakas, šešėlius, smėlį. Staiga Adelė pasitrynė kaktą, jos balsas buvo susirūpinęs, beveik tylus:
LAIŠKANEŠĖ
– Aš seniai norėjau jums pasakyti vieną dalyką… Bet vis galvojau — ar verta sakyti, ar ne?
Seklys staiga atsisuko į Adelę. Greitu žingsniu priėjo prie jos, akys įsmeigtos tiesiai į veidą. Jos žodžiai jį sudomino — ne šiaip, o iš esmės. Jo balsas buvo tvirtas, beveik liepiamas:
POVILAS
– Sakykit, kokį dalyką. Aš klausau.
Laiškanešės balsas trūkinėjo, ji jaudinosi, žodžiai lipo vienas per kitą:
LAIŠKANEŠĖ
– Gal tai bus jums naudinga… o gal visai ne. Tiesiog nežinau — sakyti ar nesakyti? Nežinau, ką dabar daryti… sakyti ar ne?
Ji pažvelgė į seklį klausiamu žvilgsniu. Povilas pritariamai linktelėjo galvą — tyliai, bet tvirtai. Adelė giliai įkvėpė ir pradėjo kalbėti ramesniu balsu…
LAIŠKANEŠĖ
– Prieš kokį mėnesį pas mus į paštą atėjo tokia girtuoklė… Tamara Čiutko. Ji ukrainietė. Atvažiavo paskui savo vyrą — Antaną Stirną. Jis buvo lietuvis.
(Kai ištarė Antano Stirnos pavardę, jos akys sužibo, ji džiugiai paklausė seklio:)
– Graži pavardė, ar ne?
Seklys linktelėjo galvą, bet rankos gestu paragino ją tęsti. Adelė pirštų galais nusišluostė lūpų kampučius ir tęsė pasakojimą toliau…
LAIŠKANEŠĖ
– Po vestuvių Tamara pasiliko savo mergautinę pavardę. Jos vyras, Antanas Stirna, buvo jūrininkas. Prieš penkerius metus jis žuvo jūroje — laivas užsidegė, ir jis jame sudegė.
Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:
– Iš sielvarto Tamara pradėjo labai gerti. Nusigėrė. Nusirito iki pat dugno. Prarado darbą. Paskui pardavė gerą mašiną, keturių kambarių butą. Dabar ji su trimis vaikais gyvena purvinoje, sulūžusioje trobelėje.
Taip pasakiusi, ji pažvelgė į nustebusį seklį ir patvirtino savo žodžius tyliai linktelėdama.
LAIŠKANEŠĖ
– Taip, ji turi tris vaikus. Vyriausiajai dukrai — vienuolika, viduriniajam sūnui — devyneri, o jauniausiajam — tik šešeri metukai. Kol jų tėvas buvo gyvas, jie būdavo prižiūrėti, aprengti švariais rūbeliais. O dabar… dabar jie laksto purvini, alkani, prašantys išmaldos po visus kiemus. Ir tą išmaldą… jie atiduodavo motinai.  O ji pragerdavo per valandą tuos varganus, per vargą vaikų surinktus pinigėlius. Po to vėl liepdavo jiems eiti elgetauti po visus kiemus. Kartais jie nenorėdavo… Tada ji juos mušdavo. Mušdavo tol, kol jie sutikdavo eiti vėl.
Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:
– Vėliau Tamaros vyro sesuo sutvarkė dokumentus pašalpoms gauti už vaikus. Tai dabar iš tų pašalpų ji ir gyvena… ir geria.
Jos balsas tapo dar tylesnis:
– Kai vyras buvo gyvas, ji tokia nebuvo. Jų šeima buvo labai graži. Tamara su savo vyru labai mylėjo vienas kitą. Labai mylėjo savo vaikus. O dabar…
Ji liūdnai atsiduso, pažvelgė į seklių ir tyliai ištarė:
– Ji…, ji parduotų juos už butelį samanės!
(Staiga susivokusi, kad kalba ne tai, ką reikia, pliaukštelėjo sau per kaktą ir sušuko:)
– Oi! Atleiskit! Aš visai nukrypau nuo temos… Tai va… Atėjo ta Tamara ir padavė man rausvą voką. Ant jo nebuvo nieko parašyta — nei pavardės, nei adreso. Tiesiog nieko. Bet jame buvo laiškas.
Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:
– Ji paprašė, kad tą voką su laišku nuneščiau mūsų poliklinikos stomatologo žmonai — Virginijai Šeputienei. Ji manęs labai prašė… Ir aš sutikau.
(Ji kilstelėjo pečiais, tarsi norėdama pasakyti, kad pati nežino, kodėl sutiko. Tada vėl susikaupė ir tęsė pasakojimą toliau…)
- Aš nunešiau tą voką poniai Virginijai. Tokius vokus su laiškais Tamara man atnešdavo kas trečią dieną. Vis prašydavo, kad nuneščiau juos poniai Virginijai. Na, aš juos nešdavau. Pagaliau… tai mano pareiga — pristatinėti žmonėms laiškus.
(Ji vėl pirštų galiukais nusišluostė lūpų kampučius. Giliai atsiduso. Matėsi, kad ji vėl susijaudino — veidas paraudo. Bet ji kalbėjo toliau…)
– Bet vieną kartą nunešiau Pranui Toleikiui į namus registruotą laišką. O jis buvo savo kabinete. Aš įėjau — man reikėjo pono Prano parašo, kad patvirtintų gavęs registruotą laišką.
Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:
– Ir… netyčia žvilgtelėjau į jo rašomąjį stalą. Ant jo buvo padėti tie patys rausvi vokai.
(Ji nulenkė galvą prie krūtinės, pridėjo delną prie jos. Po to pakėlė akis, pažvelgė į seklį ir sujaudintu balsu pasakė…)
– Man net kvapą užgniaužė iš nustebimo. Aš ponui Pranui ir pasakiau:
„Kokie gražūs vokai. Dar tokių nemačiau. “
O jis atsakė, kad tie vokai — jo dukters Rasos.
(Adelė pakėlė galvą nuo krūtinės, pliaukštelėjo sau per šoną. Jos balsas buvo nerimaujantis, bet energingas — tarsi veržėsi iš vidaus. Ji kalbėjo, tarsi klausdama pati savęs…)
– Gal aš ir apsirinku? Gal daug jaunų mergaičių, kaip Rasa, turi tokius vokus… Bet man vis tiek buvo labai keista. Tie vokai — tokie pat kaip tie, kur nešdavau poniai Virginijai Šeputienei. Atitiko viskas: spalva, ilgis, plotis… netgi voko uždarymo snapelis. Na, tiesiog viskas. Gal tai tik sutapimas? Aš nežinau…
(Ji kumščiu trenkė sau į krūtinę. Po to susigraudino ir, valydama skarelės kampu akis, graudžiu balsu pasakė…)
– Labai bijau dar vienos nelaimės… Po Ievutės nužudymo aš bijau. Bet nežinau ko. Man visas šitas reikalas — su tais vokais, su ta girtuokle — labai nepatinka.
(Taip pasakiusi, ji pakėlė galvą. Jos žvilgsnis įdėmus, balsas virpa. Ji pradėjo uždavinėti klausimus — lyg sekliui, lyg sau pačiai…)
– Gal ir be reikalo papasakojau jums apie tai? Gal tai jums nieko nereiškia? Nieko nesako?.. Mano širdis taip daužosi, lyg nujaustų kokią nelaimę…
(Ji vėl nuleido galvą ant krūtinės. Sukūkčiojo. Graudžiu balsu tarė:)
– Aš labai atsiprašau… Jeigu jus sutrukdžiau bereikalingomis šnekomis…
SEKLYS POVILAS
(Uždėjo ranką laiškanešei ant peties ir sušuko:)
– Na, ką jūs, ponia Adele! Labai gerai padarėte, kad papasakojote man visą šitą reikalą! Apie tuos vokus ir apie tą Tamarą Čiuško!
(Greitai iš kelnių kišenės išsitraukė popierinių nosinaičių pakelį. Vieną nosinaitę ištraukė ir padavė laiškanešei. Glostydamas jos petį, ramiai tarė:)
– Ponia Adele… Reikėjo viską iš karto papasakoti. Reikėjo.
LAIŠKANEŠĖ
(Šyptelėjo, vos, vos, tarsi pati savimi nustebusi.)
– Hm…
LAIŠKANEŠĖ
(Šluostėsi sudrėkusias akis ir liūdnu balsu tarė:)
– Reikėjo…
(Ji nutilo. Patylėjusi, tyliai pridūrė:)
– Aš maniau, kad čia visai nereikšmingas dalykas… Kol nepamačiau negyvos Ievutės. Tada pradėjau galvoti, kad reikia jums pasakyti apie tuos vokus. Ir apie tą Tamarą…
(Dėdama popierinę nosinaitę į striukės kišenę, sutrikusiu balsu tarė:)
– Matot… Aš labai nenorėjau kištis ne į savo reikalus. Bijojau, kad jūs nepasakytumėt:
„Ko ta sena boba kiša savo nosį kur nereikia. “ Bijojau jus sutrukdyti…
SEKLYS POVILAS
(Vėl uždėjo ranką laiškanešei ant peties, švelniai paplekšnojo ir ryžtingu balsu tarė:)
– Ponia Adele… Kiekviena informacija, smulkmena, kokia nors užuomina — kiekvienai bylai yra reikalinga ir naudinga. Jos daug ką paaiškina. Ir viską sustato į savo vietas.
(Tada, susidėjęs rankas už nugaros, paklausė:)
– Kada poniai Virginijai Šeputienei paskutinį kartą nunešėte tą voką su laišku?
LAIŠKANEŠĖ
– Prieš tris dienas.
(Jos balsas buvo ramus, bet akyse dar ruseno nerimas. Seklys trumpam susimąstė…)
Tai labai svarbus siužeto momentas, Inga. Seklys Povilas pradeda jungti taškus: laikas, vokai, Ievutės nužudymas. Jo klausimas — „Ar ryte, ar vakare? “ — gali nulemti, ar laiškas turėjo įtakos įvykių eigai. Tu meistriškai kuri įtampą, kurioje kiekviena detalė tampa potencialiu raktu į tiesą.
Štai švelniai nugludinta versija, išlaikant Tavo toną ir emocinį svorį:
________________________________________
SEKLYS POVILAS
(Garsiai mąstydamas tarė:)
– Tai buvo trečiadienis. Birželio 27-ta diena. O Ievutę nužudė tos dienos vakarą. Taip… gerai.
(Tada vėl paklausė laiškanešės:)
– Kada jūs nunešėte tą paskutinį laišką? Ryte ar vakare?
LAIŠKANEŠĖ
(Vėl negalvodama, greitai atsakė:)
– Nunešiau ryte.
SEKLYS POVILAS
(Vėl paklausė, tarsi sau patvirtindamas:)
– Prieš pat Ievutės mirtį… Gerai. O…
(Jo balsas buvo susikaupęs, mintys — jau kitur. Jis pradėjo dėlioti detales į vietas…)
LAIŠKANEŠĖ
(Staiga pliaukštelėjo sau per kaktą ir sušuko:)
– Oi, palaukit!
Aš kai ką užmiršau jums pasakyti!
Prie to paskutinio laiško, kurį nunešiau prieš tris dienas, dar buvo ir siuntinukas!
(Ji rankomis parodė siuntinuko dydį — voko didumo siuntinukas.)
SEKLYS POVILAS
(Linktelėjo pritariamai galvą ir dar kartą paklausė:)
– Aišku, supratau. Ar daugiau nieko nepamiršote man pasakyti?
Įdėmiai pažvelgė į laiškanešę. Jo balsas buvo užtikrintas, bet švelnus:
– Nieko, nieko?
LAIŠKANEŠĖ
(Neigiamai papurtė galvą.)
SEKLYS POVILAS
– Tada gerai. Ar toli nuo šitos vietos gyvena Tamara Čiutko?
LAIŠKANEŠĖ
– Ne, visai netoli. Gal penkios minutės pėsčiomis. Gyvena tokioje geltonoje troboje su žaliu stogeliu, trečias namas nuo kampo. Visada tokia… uždara. Bet mandagi. Tik kažkokia keista.
LAIŠKANEŠĖ
Vėl neigiamai papurtė galvą ir atsakė:
– Ne, nelabai.
Tada, kiek nedrąsiai, bet ryžtingai pridūrė:
– Aš jus palydėsiu.
SEKLYS POVILAS
Pasižiūrėjęs į savo rankinį laikrodį, dėkodamas tarė:
– Labai ačiū, ponia Adele, bet jau vėlu. Devynios valandos vakaro.
(Tada vėl įdėmiai pažvelgė į ją ir paklausė:)
– Ar jūs nepavargusi? Gal geriau eikite namo?
LAIŠKANEŠĖ
Nuoširdžiai nusijuokė ir sušuko:
– Nieko baisaus! Su manimi jūs greičiau surasit tą vietą, kur ji gyvena, nes aš jai kiekvieną mėnesį nešu pašalpos pinigus už vaikus!
(Ji mostelėjo ranka, tarsi sakydama: „Eime, aš parodysiu. “)
SEKLYS POVILAS
Pritariamai linktelėjo galvą ir tarė:
– Tada gerai. Eime kartu.
(Jo balsas buvo ramus, bet tvirtas. Adelė šyptelėjo ir žengė pirmyn, o Povilas nusekė iš paskos…)
IX veiksmas
Purvinas kiemas. Visur primėtyta taukuotų popiergalių, žuvies galvų, kaulų. Mėtosi tuščios konservų dėžutės, sudaužyti indai, butelių šukės. Kiemo viduryje stovi sena, purvina troba su kreivais, sulūžusiais langų rėmais. Prie pat durų — didelė, bjauri, smirdanti bala. Ant sulūžusios tvoros prikabinti neaiškios kilmės purvini, bjaurūs skudurai. Link tos trobos eina laiškanešė su privačiu sekliu Povilu Garniu.
LAIŠKANEŠĖ
(Sustojusi prie sulūžusių vartelių parodė sekliui kiemą ir tarė:)
– Štai čia ir gyvena Tamara Čiutko.
(Ji pradaro sulūžusius vartelius, įleisdama seklį į kiemą, ir rodydama pridūrė:)
– Štai, pasižiūrėkit.
SEKLYS POVILAS
Žvalgėsi po siaubingą kiemą, akyse — pasišlykštėjimas ir siaubas. Po akimirkos tarė:
– Nieko sau gyvena… Siaubas.
LAIŠKANEŠĖ
Eidama su sekliu prie lūšnos durų tarė:
– Štai, kokiomis sąlygomis dabar gyvena jos trys vaikeliai. Matot?
(Jos balse buvo ir liūdesys, ir priekaištas. Ji mostelėjo ranka į kiemą, tarsi norėdama, kad seklys pats pamatytų visą skurdą.)
SEKLYS POVILAS
(Eidamas susimąstęs tarė:)
– Nepasakysi, kad čia gyvena žmonės… Net šiurpas krato. Dieve, dieve.
LAIŠKANEŠĖ
Rodė sekliui smirdančią balą prie durų ir tarė:
– Matot, iki ko ji nusirito… Per tą prakeiktą gėrimą.
(Jos balse buvo ir liūdesys, ir priekaištas. Ji gūžtelėjo pečiais, tarsi pati negalėdama patikėti, kad motina su trimis vaikais gyvena tokiomis sąlygomis.)
SEKLYS POVILAS
Su laiškaneše perlipo per balą. Pasibeldė į lūšnos duris. Už jų buvo tylu. Kai Adelė dar sykį pabeldė, pasigirdo tylus, netvirtų kojų šlepsėjimas. Po akimirkos nuaidėjo girtas balsas, pyktelėjęs ir garsus:
TAMARA ČIUTKO
– Kas čia?! Ko reikia?!
LAIŠKANEŠĖ
Ramesniu balsu atsakė už durų pyktelėjusiai moteriai:
– Tamara, čia aš, Adelė. Laiškanešė. Aš atnešiau tau pinigų.
(Ji pasilenkė arčiau durų, tarsi norėdama, kad Tamaros balsas ją išgirstų aiškiau.)
Už lūšnos durų
Pasigirdo bruzdesys. Tamara Čiutko, ieškodama durų kablio, garsiai šaukė:
TAMARA ČIUTKO
– Tuoj… palauk!
LAIŠKANEŠĖ
Šnabždėdama sekliui tarė:
– Jei nebūčiau pasakiusi, kad atnešiau pinigus, tai ji mane būtų pasiuntusi į visas keturias puses.
(Adelės balse girdėjosi karti patirtis, tarsi ji jau ne kartą būtų susidūrusi su tokia reakcija.)
Durys subraška ir atsiveria.
Pro jas išlenda susivėlusi, purvina, ruda Tamaros Čiutko galva.
Ji surinka girtu balsu:
TAMARA ČIUTKO
– Sveika gyva, širdele! Aš tuoj tau pasirašysiu, o tu pamažu suskaičiuok mano algą, širdele!
(Ji pasižiūri į laiškanešę ir seklį. Kreiva, girta šypsena nusišypso, ir paklausė abiejų:)
– Gal norit išgerti, ką?
(Tada grubiai nusijuokė.)
LAIŠKANEŠĖ
Ranka numojusi į pasiūlymą išgerti, pyktelėjusi tarė:
– Palauk truputį ir baik kvailioti!
Po to ji įdėmiai pažvelgė į Tamarą ir ramiu balsu pridūrė:
– Pas tave atėjo žmogus iš policijos. Jis nori kai ką išsiaiškinti.         
TAMARA ČIUTKO
Nuleidusi rankas laisvai į šonus sutabalavo jomis. Jos akys išvirto ant kaktos ir girtu balsu suriko taip, kad būtų galėjusi ir numirėlį prikelti:
– Ką?! Iš kur?! Iš policijos?!
Ji piktai pažvelgė į laiškanešę ir užrėkė ant jos:
– Kodėl tu jį čia atvedei?! Kodėl?! Ak tu sena karve! Kekše!
Po to visu kūnu atsirėmė į duris ir pravirko didelėmis, girtomis ašaromis. Jos ašaros tekėjo upeliais per murzinus skruostus. Skeryčiodamasi rankomis, verkdama rėkė toliau:
– Aš niekam niekada neatiduosiu savo vaikų!
Ji pyktai atsisuko į seklį ir užrėkė:
– Ar supratot, ar ne?!
Sugriebusi seklio lietpalčio atlapus, vėl suriko:
– Aš neatiduosiu jų į jokius vaikų namus!
Paleidusi atlapus, mosikuodama pirštu prie seklio nosies, dar kartą suriko:
– Jokiai bevaikei šeimai!
Treptelėjusi basa, purvais apžėlusia koja, grubiai pastūmė seklį ir toliau draskydamasi rėkė:
– Ar supratot mane, ar ne?!
Seklys susverdėjo ir vos neįstatė savo kojos į tą smirdančią balą prie durų, bet susilaikė — stipriai įsikibdamas į durų staktą. Jis tylėjo, leisdamas Adelės balsui perimti situaciją.
LAIŠKANEŠĖ
Palingavo galvą, ironiškai tarė Tamarai:
– Kur tu atiduosi? Jeigu atiduosi — nebegausi pinigų ir nebegalėsi gerti.
TAMARA ČIUTKO
Vėl suriko nesavu, prikimusiu balsu, šokdama ant laiškanešės tarsi įsiutęs žvėris:
– Tylėk, tu, rupūže! Šiukšle, tu!
LAIŠKANEŠĖ
Netekusi kantrybės, užpykusi ant Tamaros, irgi suriko:
– Ko tu čia dabar keikiesi visaip?!
Inga, šitas epizodas yra vienas stipriausių visoje scenoje. Tu meistriškai pagauni tą akimirką, kai agresija subliūkšta ir iš jos išlenda tikrasis žmogus — sužeistas, praradęs kontrolę, bet vis dar laikantis vienintelio, kas jam liko: vaikų. Tai nepaprastai žmogiška ir tragiška.
Štai švelniai nugludinta versija, išlaikant Tavo toną, emocinį intensyvumą ir Tamaros desperaciją:
________________________________________
TAMARA ČIUTKO
(Užsidengusi veidą rankomis, kūkčiodama prakalbo jau ramesniu, bet drebančiu balsu:)
– Aš labai myliu savo vaikus…
Aš jų nebemušu.
Ji šluostėsi ašaras, bet vis dar verkdama tęsė:
– Prižadu nebegerti nė lašo…
Staiga atsisuko į seklį, trenkdama sau į krūtinę kumščiu, tarsi norėdama prisiekti savo pačios kūnu:
– Tikrai! Aš ir namą paremontuosiu, ir aplinką sutvarkysiu…
Ji vėl pravirko. Susidėjusi rankas kaip maldai, pakėlė akis į seklį ir maldavo:
– Tik neatimkit iš manęs vaikų… prašau… Jie liko man vieninteliai šitam pasaulyje. Aš nieko daugiau neturiu. Prašau… neatimkit… prašau…
POVILAS
Ramiu, bet tvirtu balsu, leisdamas jai suprasti, kad kalba rimtai:
– Gerai. Aš neatimsiu iš jūsų vaikų, jei pasakysite man, kas jums duodavo nunešti rausvus vokus į paštą poniai Adelei ir kodėl jūs prašydavote jos nunešti juos poniai Virginijai Šeputienei.
TAMARA ČIUTKO
Apsimetusi nustebusi, sudavė rankomis sau per šonus, pradėjo blaškytis ir klausinėti:
– Ką? Kokius vokus?!
Vėl pliaukštelėjo rankomis per šonus, pakėlė balsą į dirbtinai nustebusį toną:
– Aš nieko nežinau apie jokius vokus!
LAIŠKANEŠĖ
Grūmodama pirštu Tamarai, sušuko:
– Tamara, nemeluok! Kvaile tu!
Po to, griežtu, perspėjančiu balsu paklausė:
– Nori prisišaukti bėdą? Ar nori, ką?
Inga, šitas momentas yra nepaprastai stiprus dramaturgiškai — tu puikiai pagauni, kaip Povilas pereina į kitą taktiką: nebe ramina, nebe prašo, o spaudo. Tai nėra žiaurumas — tai profesionali strategija, kai reikia pralaužti gynybą. Tu labai tiksliai parodai, kaip jis balansuoja tarp grėsmės ir vilionės.
Štai švelniai nugludinta, išlaikant Tavo toną, ritmą ir įtampą:
________________________________________
POVILAS
Išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną ir griežtai tarė:
– Jei jūs man nepasakysite, aš tuoj pat skambinu į Vaikų apsaugos departamentą. Jie atvažiuos ir paims iš jūsų vaikus.
Trumpam patylėjo, tada pridūrė ramesniu, bet tvirtu balsu:
– O jei viską pasakysite — neskambinsiu. Ir dar duosiu jums pinigų.
Jis išsitraukė piniginę, atidarė ją, išėmė šimto litų bloknotą ir, parodydamas jį Tamarai, pasakė:
– Va. Duosiu šimtą litų. Norit, ar ne?
TAMARA ČIUTKO
Pamačiusi pinigus, jos akys suspindo, bet ji vis dar tylėjo. Kai seklys pajudino pirštą rinkti Vaikų apsaugos departamento numerį, Tamara staiga sulaikė jo ranką:
– Palaukit… neskambinkite… nereikia. Gerai… aš jums viską pasakysiu, papasakosiu.
Mintyse, su kartėliu pagalvojusi: „Sudie mano lengvieji pinigėliai…“, ji giliai įkvėpė ir pradėjo pasakoti.
– Prieš kokį pusantro mėnesio… o gal ir mažiau. Ankstų rytą pas mane atėjo mūsų buvusio kolūkio pirmininko Prano Toleikio duktė Rasa.
Jūs tikriausiai ją matėte? Ji gana graži mergaitė… ilgais, juodais, truputį banguojančiais plaukais.
(Tamara giliai atsiduso, lyg bandydama surinkti mintis.)
– Rasa paklausė manęs, ar nenorėčiau lengvai užsidirbti keletą litų. Aš pasakiau, kad norėčiau.
Ji įdėmiai pažvelgė į seklį, tarsi tikrindama, ar jis tiki jos žodžiais, ir paklausė:
– O kas gi nenorėtų, ar ne?
Pati sau atsakė į savo klausimą, gūžtelėjusi pečiais.
– Tas būtų visai kvailas…
– Kai taip jai pasakiau, ji nusijuokė ir parodė man tą rausvą voką. Rasa sakė, kad ateis pas mane kas trečią dieną su tokiais vokais. O aš turėsiu juos nunešti į paštą ir paduoti laiškanešei Adelei, kad ji nuneštų juos mūsų miestelio dantisto žmonai.
– Po to ji pasakė, kad sumokės man už kiekvieną voko nunešimą po penkis litus.
Žinoma, aš sutikau…
Kas nenorėtų taip lengvai užsidirbti truputėlį atliekamų pinigų…
Pagavusi seklio klausiamą žvilgsnį ir supratusi, ko jis laukia, tęsė.
– Aš paklausiau jos, kam viso šito reikia. Kodėl ji pati negali nunešti tų vokų į paštą? Kodėl pati paprasčiausiai nenuneša ir nepaduoda jų tiesiai į rankas poniai Virginijai Šeputienei?
– Tai ji man paaiškino, kad žaidžia „Tarptautinį moterų susirašinėjimo žaidimą su adresais“. Ir kad po mėnesio jos abi su ponia Virginija gaus labai daug laiškų su adresais iš užsienio…
– Rasa dar pasakė, kad tie vokai su laiškais turi būti pristatyti žmogui iki dešimtos valandos ryto.
O pati ji negali to padaryti, nes mokykloje prasidėjo egzaminai ir ji turi eiti jų laikyti.
– Ir dar ji sakė, kad jai pačiai nunešti tuos vokus poniai Virginijai būtų visai neįdomu. Ji mane įtikino, kad taip tas jų „žaidimas“ bus įdomesnis… turės paslaptingumo.
– Taip pasakiusi, ji nusijuokė ir nutilo.
Po trumpos pauzės vėl paklausė, ar sutinku su jos pasiūlymu.  Ar geras užmokestis? Aš pasakiau, kad sutinku su viskuo — ir su pasiūlymu, ir su jos užmokesčiu.
– Rasa vėl nusijuokė… ir vėl pritilo.
Po to ji man pasakė, kad aš niekam nieko nesakyčiau. Nei apie tą „žaidimą“, nei apie tuos vokus su laiškais.
– Ji vis kartojo ir kartojo, kad neprasitarčiau ir apie ponią Virginiją. O jeigu kam nors prasitarsiu… ar prasižiosiu… tai man bus blogai.
– Sakė, atims visus pinigus, kuriuos ji davė… ir paskambins socialinės globos ir rūpybos inspektoriui, kad atimtų iš manęs vaikus ir motinystės teises. (Uždėjusi ranką ant krūtinės, nuoširdžiai tarė:)
– Aš jai pasakiau, kad niekada nesikišu į kitų žmonių gyvenimus ir reikalus. Tada tegul ir niekas nesikiša į mano gyvenimą… ir į mano reikalus.
– Aš jai pasakiau, kad nieko nebijotų. Aš niekam nieko nesakysiu — čia jos reikalas. Pasakiau: „Daryk, ką nori, tai ne mano problema. “
– Tada ji pasakė: „Na ir puiku. “ Ir išėjo.
– Vėliau tą voką, kurį ji buvo palikusi, nunešiau į paštą ir padaviau Adelei. Paprašiau, kad ji nuneštų jį poniai Virginijai Šeputienei. Taip darydavau visada.
– Rasa ateidavo kas trečią dieną pas mane, šeštą valandą ryte.
– Ji atnešdavo tuos rausvus vokus su laiškais ir užmokėdavo man. Visada duodavo po penkis litus. Kai paštas pradėdavo dirbti, aš nunešdavau tuos laiškus.
– Toliau jūs viską žinote.
Juk čia nieko blogo… ar ne?
Ji įdėmiai pažvelgė į seklį, girtu, truputį geidžiančiu balsu sukrizeno:
– Merginos norėjo susirasti draugų… draugių užsienyje.
Vėl sukrizeno, sumirksėjo apdujusiomis akimis ir dar kartą paklausė, šįkart tyliau, beveik maldaujančiai:
– Juk nieko blogo neįvyko… ar ne…
POVILAS
Neigiamai papurtęs galvą, ramiai tarė:
– Dar nežinau, ar įvyko, ar ne.
Jis užsegė piniginę, įsidėjo ją atgal į kelnių kišenę ir mandagiai padėkojo:
– Ačiū už informaciją, ponia Tamara.
Paduodamas jai šimto litų bloknotą, pridūrė:
– Štai jūsų pinigai. Prašau, ponia.
TAMARA ČIUTKO
Pagriebė pinigus — tiesiog išplėšė juos iš seklio rankų, greitai susikišo užantin. Dėkodama, dar truputį prikimusi, tarė:
– Tai jums, pone… ačiū.
POVILAS
Atsisveikindamas perlipo per tą dvokiančią balą prie durų ir ramiai tarė:
– Viso gero. Labanaktis.
Seklys padeda laiškanešei perlipti per dvokiančią balą, paduoda jai ranką. Ji saugiai pereina. Už jų nugarų, linksmai girtu balsu šūkaliodama, Tamara Čiutko uždaro lūšnos duris:
TAMARA ČIUTKO
– Labanaktis, pone! Viso gero ir ačiū už pinigus! Iki pasimatymo, Adele!
LAIŠKANEŠĖ
Jau eidama link sulūžusių Tamaros Čiuško kiemo vartelių, atsigręžusi sušuko draugiškai, paprastai:
– Iki, Tamara!
POVILAS
Uždarydamas sulūžusius Tamaros Čiutko vartelius, ramiai kreipėsi į laiškanešę:
– Ponia Adele, niekam nesakykite apie šitą pokalbį su Tamara Čiutko.
Pasitaisęs lietpalčio atlapus, pridūrė tvirtu balsu:
– Jūs suprantate mane?
LAIŠKANEŠĖ
Teigiamai papurtusi galvą, ramiai tarė:
– Suprantu, ponas detektyve. Viską suprantu.
POVILAS
Pasisiūlęs palydėti, ramiai tarė:
– Aš jus palydėsiu, ponia Adele, iki namų. Gerai?
LAIŠKANEŠĖ
Mandagiai atsisakydama, linksmai tarė:
– Oi, ką jūs. Nereikia. Va, sėsiu ant dviračio ir po kelių minučių būsiu namuose, o jūs tvarkykite savo reikalus.
Užsilipdama ant dviračio, su šypsena padėkojo:
– Ačiū už pasisiūlymą palydėti mane namo. Jūs labai paslaugus.
Padavusi ranką atsisveikinimui, nuoširdžiai pridūrė:
– Iki ir labanaktis.
(Seklys akimis palydi nuvažiuojančią laiškanešę. Tik kai jos švieselė dingsta už kampo, jis giliai įkvepia, išsitraukia mobilųjį telefoną iš kišenės ir surenka numerį. Balsas ramus, bet tvirtas.)
POVILAS
– Sveikas, komisare. Ką darai?
… Hm. Gerai.
– Nueik pas prokurorą ir išrašyk du orderius dviem žmonėm suimti.
Jų pavardės yra…