viešpaties ruduo

per daug gamtos eilutėse prinoko,
kai šėlsta viduje rudens lietus,
kai karo rūkas uždengia Europą
ir kraujo bangos daužos į Rytus.
o tu lėtai geri žolių arbatą,
šnabždi kasdienę maldą atminties
ir vis tiki, kad prie likimo vartų
tau tvirtą ranką atramai išties.
dėkoji jam, kad  tiek gamtos pritvino
bei pilnas rudeniu trapus vidus -
pro rūko šydą veidas nusiminęs
dar bando gelbėti nuo mūsų - mus