Kai tavęs nėra 2

V
V
Per šlapią sniegą
skubu namų link tyliai,
temsta dangus.
Iš savęs išėjęs vis
kelio atgal nesurandu.
VI
Prie buvimo dar
galėčiau kada priprast,
prie metų tėkmės.
Tik prie tavo nebuvimo
širdis nepripranta niekad.
VII
Darganos naktį
kedena vešlius plaukus
praeities lange.
Migla uždengia veidą,
bet nepaslepia ilgesio.
VIII
Nuo tavo veido
norėčiau nubučiuoti
lietaus pėdsakus.
Nuo pečių mėnesieną,
kuri vis tolsta nuo manęs.
IX
Palieti mane
net labai šaltom rankom,
tyliai, netikėtai.
Ir staiga sušyla viskas
lyg ledas virstų vandeniu.
X
Pelkė ir jūra,
lietus, mėnuo ir ruduo,
gyvena tavy.
Kur tavęs nėra, pasaulis
pilnas skambančio ilgesio.