Už ką mano senelį?

UŽ KĄ MANO SENELĮ?

Vienos dalies drama
VEIKĖJAI
VAIKAS
TEISĖJAS
ŠURKUS
ŠURKIENĖ

SCENA
Vakaras. Turniškės. Didelis teisėjo kabinetas. Aukštos lubos. Atviras langas, už jo – tamsūs medžiai. Ant stalo dega vienintelė lempa.
TEISĖJAS įeina, nusirenginėdamas mantiją. Varto korespondenciją iš pašto dėžutės: reklamos laiškus iš muitinės, mokesčių pranešimus. Atsisėda prie stalo.
Pro langą įlipa ŠURKUS – žmogaus, sugrįžusio iš kalėjimo, drabužiais.
Kurį laiką abu seka vienas kitą įdėmiais žvilgsniais.
ŠURKUS atsisėda priešais TEISĖJĄ, rankas sudeda ant kelių. TEISĖJAS kurį laiką tyli, žiūri į jį.
ŠURKUS
Kur čia galima nusiplauti rankas?
TEISĖJAS
Kas tu toks?
ŠURKUS
Šurkus.
TEISĖJAS
Teistas? Iš kalėjimo? Prisimenu. Buvęs milicininkas. Tas, kuris apvogė kaimyną. Nesiartink. Atsiprašau, bet teisėjo tualeto nuteistajam, net ir buvusiam pareigūnui, neduosiu. Man tai būtų šventvagystė.
ŠURKUS
Pažinote. Taip, aš žmogus taikus, ramus. Beginklis. O dėl to... (mosteli į langą) nesijaudinkite, ponas teisėjau, jau pasirūpinau. Apdengiau šakelėmis nuo tos akacijos krūmo.
TEISĖJAS
Ko tau iš manęs reikia?
ŠURKUS
Galiu kalbėti atvirai? Niekas mūsų negirdi? Jums atrodo, kad mane nuteisė teisingai, ar ne?
TEISĖJAS
Eik lauk. Čia tavo teisybės nėra.
ŠURKUS
(ištraukia peilį)
Noriu papasakoti.
TEISĖJAS
Beginklis, sakei?
ŠURKUS
Tai ne ginklas. Tai argumentas.
TEISĖJAS
Žmogau, tu ką tik prišikai man po langu, o dabar dar ir grasini. Turiu tavęs klausyti?
ŠURKUS
(vis dar tvarkydamas kelnes, užlipa ant stalo)
Teisybės nėra? Tuojau... tuojau čia bus krūva teisybės...
TEISĖJAS
Nustok mane gąsdinti. Esu matęs ir didesnių nusikaltėlių. Nulipk.
ŠURKUS nulipa, atsisėda.
ŠURKUS
Aš kaip žmogus sakau: nebegaliu. Jis mane persekioja. Kasnakt žadina ir liepia valyti dantis. Atneša iš virtuvės sriubos puodą ir maitina mane šaukštu. „Prašau“, – sako.
TEISĖJAS
Iš kur tas kvapas?
ŠURKUS
Sriuba. Su pipirais. Jis ją atneša iš mūsų bendros virtuvės. Bjaurus kvapas. (Pauzė.) Vaikų ligoninės kvapas.
TEISĖJAS atsiverčia bylą.
TEISĖJAS
Šurkus... Šur... kus. Bandau prisiminti.
ŠURKUS
Vaikas mane persekios tol, kol jūs nepasakysite, kas teisus. Jis man grasina.
TEISĖJAS
Ko bijai? Vaiko? Jis visiškai normalus. Liudijo prieš tave ir gerai darė. Tas raudonas vaikas?
ŠURKUS
Neprisimenate? Byloje net parašyta: serga. Man irgi nedaug liko. Jis aiškiai pasakė, kad nedovanos. Persekios, kol pats nusižudysiu arba jis mane nužudys. Teisėjau, aš tikras: jis tiki jūsų žodžiu. Jūs – teisėjas. O jis – vaikas, tikintis teisingumu.
(Pauzė.)
TEISĖJAS
Kodėl tu jo bijai?
ŠURKUS
Todėl.
TEISĖJAS
Tik nevaidink mirštančio.
ŠURKUS
Pažadu.
TEISĖJAS atsilošia, pažiūri į ŠURKŲ, paskui į rankinį laikrodį.

[2]
ŠURKUS
Mes gyvenome viename bute. (Atsisėda patogiau.) Aš vaikščiodavau languota pižama. Po vonios išeidavau su žaliu, purvinu rankšluosčiu. Spirdavau vonios duris. O prie jų stovėdavo tas vaikas, laukdavo savo eilės. Aš praeidavau pro jį ir... prrrr... prrrr... (Pauzė.) ... vėjuodavau.
TEISĖJAS
Tu jo nekentei? Vėjuoti... Bjauru... Tai žemina.
ŠURKUS
Negalėjau pakęsti tos bendros erdvės. Kvėpavome vienas kito bezdalais. Tas vaikas užsimerkdavo. Kvapas būdavo toks, kad aš pats nustodavau kvėpuoti. Fui... fui. Bet man patikdavo žiūrėti, kaip jis užsimerkia.
(Pauzė.)
Šurkienė, mano moteris, dirbo vaikų ligoninėje. Slaugė. Todėl turėjom tiek maisto, patalynės, žalių rankšluosčių. Virtuvėje nuo visko sklido ligoninės kvapas. Kaimynai mums pavydėjo prabangos. Jie jos neturėjo.
O vaikas tyčiojosi. Žmonai po nosimi augo ūsai. Na ir kas? Kodėl jis taip nekentė tų ūsų? Rėkdavo, kad mama žino, už ką jai veidą bjauroja. Už nuodėmes, rėkdavo...
TEISĖJAS
Ar ji vaikui duodavo saldainių?
ŠURKUS
Taip. Kartą padavė.
Iš tamsos sklinda tik balsai.
ŠURKIENĖS BALSAS
Imk.
VAIKO BALSAS
Duok du.
ŠURKIENĖS BALSAS
Kodėl du?
VAIKO BALSAS
Vienas bus prakąstas, o kitas – nučiulptas.
ŠURKUS nusišypso.
ŠURKUS
Ji paraudo. O aš juokiausi.
TEISĖJAS
Už ką taip jo nekentei? Ką jis tau padarė?
ŠURKUS
Vaikų nekęsti negalima. Galima tik juos erzinti. (Pauzė.) O ką jis man padarė... Girdėjau, kaip vonioje kažkas krebžda. Ten viduryje klibėjo plytelė. Jis paėmė mano dantų pastą ir žmonos muilą. Į tūbelę prikišo smėlio. Į muilą įspraudė džiovintų žirnių. O mano žalią rankšluostį pamirkė unitaze.
TEISĖJAS
Kodėl?
ŠURKUS
Už prakąstą saldainį. (Pauzė.) Vaikui viskas turi kainą.
Šviesa pamažu keičiasi.
ŠURKUS
Ar žinote, ko aš labiausiai bijojau?
TEISĖJAS
Vaiko? Jūs vaikų neturėjote. Ko galima bijoti?
ŠURKUS
Kad jis užaugs. (Pauzė.) Kad prisimins mane. Visus tuos nučiulptus, prakąstus saldainius. Sugadintą orą. (Žiūri į langą.) Ir, žinoma, vagystę. Jis man neatleis. Nei man, nei Šurkienei.
TEISĖJAS
Už vagystę tau įstatymas neatleido.
ŠURKUS
Ne už tą. Už senelį.
(Pauzė.)

[3]
ŠURKUS
Aš jam pasakiau – milicininko garbės žodis. Esą mačiau mirties liudijimą. Pamelavau. Nes jis pamerkė mano žalią rankšluostį. Pasakiau, kad jo senelis mirė lovoje, nuo prostatos, kaip daugelis. Vaikas patikėjo. Šaukė tėvams: „Jūs man melavote! Jūs melagiai! “
O tėvai sakė tiesą: kad senelis nušautas miške. Visų žinomų stribų. Pranas, Dzigoras. Buvo mano būryje.
TEISĖJAS
Tuos vardus pamenu.
ŠURKUS
Jie nušovė, o arklys sugrįžo namo su kūnu. Vaikas vis tiek netikėjo. Tada atnešė auksą.
Pasirodo VAIKAS su maišu. Iš jo byra juodi pipirai.
VAIKAS
Jį nušovė. Nušovė. Jie meluoja?
ŠURKUS
Netikėk. Niekas jo nešovė. Tavo senelis nebuvo išdavikas, niekam blogo nepadarė. Kam jį šauti?
VAIKAS
Čia viskas. Paėmiau. Atiduosiu bet tu turi pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų.
VAIKAS atiduoda auksinius pinigus ir laikrodį.
ŠURKUS
Mirė lovoje.
ŠURKUS paima šeimos turtą.
VAIKAS
Prisiek, kad žinai, kaip mirė mano senelis.
ŠURKUS
Mirė nuo ligos. Prisiekiu.
VAIKAS
Tėvai man melavo?
ŠURKUS
Prisiekiu.
VAIKAS iškelia maišą.
VAIKAS
Jeigu man pamelavai, būsi nunuodytas.
(Pauzė.)
TEISĖJAS
Tai va kaip tu apvogei kaimynus. O tu nebijai, kad  vieną gražią dieną vaikas sužinos, kad jo senelį nušovė tavo būrys, o tu pardavei jam melą?
ŠURKUS
Taip. Nunuodys pipirais. Nesijuokiu. Nesijuokiu, sakau.
(Ilga pauzė.)
TEISĖJAS
Šurkau, tu prakeiktas.
ŠURKUS
Bijau. Bijau, kad jis užaugs. Tada jam buvo aštuoneri. Dabar – penkiolika. Bet jis jau viską prisimena.
Staiga pro atvirą langą nugriaudėja ŠŪVIS.
Abu tyli, laukia antro šūvio.
(Ilga pauzė.)
Girdėti, kaip ŠURKUS iš baimės šlapinasi į kelnes.
VAIKO BALSAS
(iš tamsos, už lango)
Tai už ką žuvo mano senelis?
Juoduma.
                  PABAIGA