100 carmen interruptus sententias

1-10
Pirmas sakinys yra apie rašymą. Antras sakinys sako, kad prarasti susidomėjimą yra normalu. Galbūt esate vienas iš tų žmonių, kurie atsipalaidavę sėdi savo kėdėje be susidomėjimo, ir tai būtų buvęs trečias sakinys, kurį būtumėte perskaitę. Ketvirtas sakinys, ką jis teigia, kas pasako kažką apie tai, kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi, net jei tai nebesvarbu, kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi, kas net netapo kitos knygos tema. Penktas sakinys sako, kad tai buvo palikta nuošalyje, nes tai buvo toks kintantis dalykas. Tai pasakė šeštas sakinys, ir sako, kad jis stovi ten, kintantis, keičia savo spalvas ir t. t., senovės Romos armija žygiuoja pro šalį, jie mano, kad tai kažkoks kapas ir demonstruoja savo erelio skiriamuosius ženklus. Septintas sakinys sunkiai slepia savo nuostabą, kad aš bandžiau visa tai pateikti taip toli. Todėl aštuntas sakinys yra apmąstymas apie kažką netoliese. Devintas sakinys yra būdas priartėti. Dešimtame sakinyje pastebiu, kad spoksau į savo darbų sąrašą, parašytą mėlynu pieštuku ant rudo popieriaus.

11-20
Vienuoliktame sakinyje ant popieriaus šalia sąrašo nupiešiu vienaakę antį. Dvyliktame sakinyje apibraukiu vieną iš sąrašo numerių ir pradedu nervintis. Tryliktame sakinyje suprantu, kad kažką pasirinkau. Keturioliktame sakinyje nusprendžiu garsiai perskaityti savo pasirinkimą. Penkioliktame sakinyje delsiu sakydamas žodžius „Neturiu pasirinkimo“. Šešioliktame sakinyje vėl delsiu pagalvodamas apie obeliską Aukštutiniame Rytų rajone Centriniame parke ir kaip jis vadinamas „Kleopatros adata“, ir kaip aplink „adatos“ pagrindą yra metalinės atramos vėžiagyvių pavidalu, manau, kad tai iš tikrųjų krabai, bet kartais tas žodis yra šiek tiek nepadorus, todėl svarstau jo nerašyti. Septynioliktame sakinyje daugiau pagalvoju apie anekdotų rūšis, kuriose vartojamas šis žodis, ir ar verta apie tokius anekdotus galvoti, nes tai pakeičia rašymo žanrą, jei leidžiama tokius dalykus laikyti jo dalimi. Parko vejos vasarą buvo labai žalios, o dabar ankstyva vasara, kaip tik pagalvoju apie tai, ir tai pirmas kartas per dešimt metų, kai gyvenu metropolyje ištisus metus, štai ką sakau kaip devynioliktą sakinį. Dvidešimtajame sakinyje prisimenu sąrašą ir vėl nusprendžiu į jį pažiūrėti.

21-30
Dvidešimt piirmame sakinyje su klaida parašiau žodį „dvidešimt pirmame“ su dviem „i“. Dvidešimt antramia sakinyje pažvelgiu į sąrašą – sąraše apibraukiau numerį 18759351. Dvidešimt antrame sakinyje su klaida parašiau žodį „dvidešimt antrame“, vėl naudodamas raidę „i“ ir „a“. Dvidešimt trečiame sakinyje perskaitau, kas parašyta šalia nr. 18759351, ten rašoma: „Jis sėdėjo ant suoliuko... “, bet tą akimirką pro atvirą langą įpučia vėjelis, pakelia puslapį ir Jūs pradedate skaityti kitą eilutę – žodžius: „Ir jūs įteikiate prašymą, ir tai trunka tris mėnesius ir... “ Dvidešimt ketvirtame sakinyje galite matyti, kaip aš padedu puslapį, kai pro duris įžengia kitas žmogus. Išjungiu elektroninę rašomąją mašinėlę, slenku puslapį žemyn ir padedu jį ant stalo, uždengdamas užrašų knygute, apie kurios, Jūsų manymu, taip pat buvo ant stalo. Dabar galite jį matyti, jis beveik tokios pat spalvos kaip stalo paviršius, ir dabar galite jį matyti. Tai buvo atitinkamai dvidešimt penktas ir dvidešimt šeštas sakiniai, dvidešimt septintojo sakinio lemta tai paskelbti. Dvidešimt aštuntame sakinyje debesis praslenka virš buto, skrisdamas į kosmosą. Dvidešimt devintame sakinyje, manau, kitais metais tai bus mano amžiaus skaičius. Trisdešimtas sakinys yra apie tai, kaip greitai bėga laikas.

31-40
Trisdešimt pirmame sakinyje man daugiau nerūpės, pamatysiu, kad realybė tik kaupiasi pati savaime ir nebūtinai turi ką nors reikšti. Trisdešimt antrame sakinyje noriu, kad su manimi sutiktumėte. Dalykai nutinka atsitiktinai, ir Montaigne\'o esės maldauja mūsų tikėti, kad likimas atsiskleidžia skaitant, yra daug dalykų, kurių negalėjau numatyti, bet kurie jau čia, pamirštu tiksliai, kaip tai vyksta, juk tai trisdešimt trečias sakinys. Trisdešimt ketvirtame sakinyje atsisėdu šalia savęs ir šypsodamasis sakau sau: net maži skaičiai yra dideli. Tai yra laiko veikimas, prie to prisijungia ir trisdešimt penktas sakinys, kai peržengi metus, jo skaičius nebesvarbus. Bet tai, ką bandžiau perteikti, tai, manau, trisdešimt šeštame sakinyje, buvo tai, kad galbūt anksčiau nieko negalėjote padaryti, galbūt tais laikais tiesiog nebuvo įmanoma dėl kokių nors priežasčių. Trisdešimt septintą sakinį praleidžiate bandydami išsiaiškinti tas priežastis. Užmiegate, o trisdešimt aštuntame sakinyje sapnuojate kambarį. Kambarys yra klasė, kurioje esi vienas, sako trisdešimt devintas sakinys, langai palikti atidaryti ir lentoje galima perskaityti sakinį. Keturiasdešimtame sakinyje turite priversti save tęsti.

41-50
Dekarto sapnas, prisimenate, keturiasdešimt pirmame sakinyje pateikė neva Ausonijaus citatą. Tai keturiasdešimt antras sakinys, Est et non. Tada, manau, galima drąsiai teigti, kad kažkas pradeda vykti, mums tai sako keturiasdešimt trečias sakinys. Keturiasdešimt ketvirtas sakinys sako, kad turėtumėte atleisti. Keturiasdešimt penktas sakinys sako, kad prisimenate šį skaičių kaip ypač gražų, kai jį nešiojo Jūsų Mama. Keturiasdešimt šeštas sakinys sako, kad figūros tolsta. Keturiasdešimt septintas sakinys yra apie tai, kaip vienatvė save įvardija paradoksaliai kitų akivaizdoje. Keturiasdešimt aštuntas sakinys sako, kad jis turi vardą. Keturiasdešimt devintas sakinys sako, kad negaliu prisiminti šio vardo. Penkiasdešimtas sakinys sako, kad grįžtu ir bandau gyventi ten, tą akimirką, kai tardavau vardą.

51-60
Sakau: „Laimė“. Tai buvo penkiasdešimt pirmas sakinys. Tai buvo penkiasdešimt antras sakinys. Penkiasdešimt ketvirtas sakinys yra apie tai, kaip tiek daug dalykų yra per daug, kaip per daug visų žodžių, bet pasaulis po jais bėga, ir aš vis įsivaizduoju, kaip galėjai mane girdėti, kaip galėjai manęs negirdėti. Penkiasdešimt penktas sakinys yra apie telefono pakėlimą. Penkiasdešimt šeštas sakinys yra apie mažo mobiliojo telefono pakėlimą, bet jo nenaudojimą ir norą, kad telefonas suskambėtų pats. Pilka medvilninė mano megztinio, kurį dėviu penkiasdešimt septintame sakinyje, medvilnė yra šilta. Penkiasdešimt aštuntame sakinyje nusprendžiu toliau tarti skaičius. Penkiasdešimt devintame sakinyje pakeliu puslapį prieš šviesą ir matau, kaip kitoje pusėje matosi šriftas. Šešiasdešimtame sakinyje pradedi manimi tikėti.

61-70
Šešiasdešimt pirmame sakinyje pradedu grįžti į pradžią. Svarstau, ar turėčiau nerimauti. Pasaulis pilnas pauzių, pasaulis pilnas tęsinių, sako šešiasdešimt trečias sakinys. Paleidžiu šešiasdešimt ketvirtą sakinį. Šešiasdešimt penktame sakinyje man ateina į galvą, kad čia nerimauju dėl kažko, ko nereikėtų liesti. Šešiasdešimt šeštas sakinys yra spėjimas, kad tai yra skaičiavimo paslaptis, kad jis tęsiasi ir reiškia save neturėdamas prasmės. Šešiasdešimt septintame sakinyje skaičiuoju žmones tolumoje, kuriuos matau pro savo langą. Šešiasdešimt aštuntame sakinyje vėjelis saldžiai kvepia. Šešiasdešimt devintame sakinyje eina paskutinė 2026 metų spalio savaitė. Septyniasdešimt sakinys susijęs su to, ką norėjau pasakyti savo mintyse, trūkumu.

71-80
Septyniasdešimt pirmame sakinyje net klausiu Jūsų, ar galite tai matyti, kiek to, ką galvojau gulintį prieš mane, liko tolumoje. Septyniasdešimt antrame sakinyje ten yra kalva. Septyniasdešimt trečiame sakinyje matome, kaip gėlės atveria veidus, o tada juodos gyvatės slenka nuo kalvos šlaito. Septyniasdešimt ketvirtame sakinyje vis dar nieko nėra. Septyniasdešimt penktame sakinyje mėnulis keičia vietą su saule. Septyniasdešimt šeštame sakinyje tai vėl kartojasi, tik dabar diena. Septyniasdešimt septintame sakinyje vis dar diena. Septyniasdešimt aštuntame sakinyje vis dar diena. Kodėl galvojate apie tragediją, septyniasdešimt devintas sakinys nori žinoti, nes tai mažiausiai tikėtinas dalykas. Aštuoniasdešimtas sakinys galiausiai ateis pas mane ir norės žinoti, ką aš su savimi darau.

81-90
Aštuoniasdešimt pirmas sakinys primena man tikėtis šio klausimo. Aštuoniasdešimt antrame sakinyje kažkas pasikeičia. Aš nemiegu dvi naktis iš eilės, o ryte šaligatvis, regis, kyla ir pasiekia mano kojas po kojomis. Aštuoniasdešimt ketvirtame sakinyje yra klausimas, argi jau nežinojote, kad tai pradės vykti? Aštuoniasdešimt penktas sakinys su tuo sutinka. Kai pradedu skaityti aštuoniasdešimt šeštą sakinį, atrandu jame žodžius: Taip pat tiesa, kad tai, ką pasakėte, galėtų būti. Dėl šios priežasties aštuoniasdešimt septintas sakinys yra sakinys apie tai, kodėl tikrai yra atitikmenų tarp to, ko tikimės, ir to, kas yra. Aštuoniasdešimt aštuntas sakinys skelbia, kad jaučia jaudulį, o ne darbą. Aštuoniasdešimt devintas sakinys imasi veiksmų nieko nesakęs. Devyniasdešimtame sakinyje užsidengiu akis.

91-100
Devyniasdešimt pirmame sakinyje atmerkiu akis, kad galėčiau vėl pažiūrėti. Devyniasdešimt antrame sakinyje juos vėl aprašau. Dabar aš kalbu su tavimi. Dabar aš kalbu su Tavimi. Pertark žodžius po manęs lygiai taip pat, kaip aš juos perskaitau. Ką reiškia gyventi, yra devyniasdešimt šešto sakinio tema. Tu dabar pasitrauki iš klausos zonos. Mes nepasiilgsime vienas kito. Tu turi puikią atmintį. Prašau, niekada nepamiršk, kad aš Tau tai pasakiau.