---

Jo mamai nuo neišsakytų žodžių
Pražilo plaukai.
Jis man pasakojo,
Blogiausiai yra tada,
Kai norisi rūšiuoti
Receptų korteles.
Kad neužtrokštum nuo nujautimo,
Kiek visko daug
Ir kaip viskas sudėtinga.
Jis mane išmokė
Sudėti rankas į piltuvėlio formą
Ir taip grikiais užberti
Valandas, per kurias gailėjai savęs.
Jo skruostikauliai tokie ryškūs.
Savo kūnu jis nebesidomėjo.
Tik kapstėsi kapstėsi
Savo potencialiame pamišime,
Mintyse, netekusiose briaunų.
Jo tėtį kamavo nervinis tikas.
Dabar jis pastebi savo kaktoje tokias kaip jo raukšles.
O taip erzino tas išdidumas,
Kvailas kaip torto viršūnės,
Pripažinti, kad bijai susidurti
Akis į akį su pasauliu.