Apolonas Lietuvoje

Kartą Apolonas nusileido iš Olimpo, sėdo į lėktuvą ir išskrido į šiaurę, nes Graikijoje tuo metu buvo nepakenčiamai karšta. Lėktuvas nusileido Vilniuje, temperatūra buvo pakenčiama ir Apolonas gerai nusiteikęs su šortais ir marškinėliais trumpom rankovėm patraukė susipažinti su miestu. Pirmiausia, kas krito jam į akis tai, kad jaunimas nebenešiojo tokių trumpų šortų, kurie rodė aplinkiniams dailias Apolono šlaunis.

Praeiviai žiūrėjo į jį su šypsena arba priešiškai. Todėl pirmiausia jis užėjo į parduotuvę ir nusipirko tai, kas buvo madinga, tai yra ilgus ir plačius šortus, kurie siekė kelius, ir į klešnes buvo galima patalpinti dar kelias kojų poras. Taip pat išmetė į šiukšlių dėžę savo naujus sandalus, o vietoj jų apsiovė sportbačius, kuriuos iškart perplėšė ir išpurvino artimiausioje baloje, kurių, kaip žinia, Vilniuje netrūksta.

Dar užsuko į kirpyklą, ten iškarpė savo gražius juodus plaukus ir nudažė įvairiomis vaivorykštės spalvomis. Toks atsinaujinęs jis ir atklydo į svarbiausią Vilniaus gatvę pavadinimu Pilies. Dabar jis mažai kuo skyrėsi nuo aplinkinių ir kreivai niekas į jį nespoksojo. Priešingai, jaunos merginos palydėdavo jį gašliais žvilgsniais.

Bet netrukus Apolonas buvo įtrauktas į kažkokį renginį, kuris vadinosi Pride, ir jame buvo daug dažytų ir manieringų vyrų. Buvo savotiškai linksma ir nauja. Po renginio keli jaunuoliai kažkur jį nusitempė ir jie kartu gėrė vandenį, kuris Apoloną kone mirtinai apsvaigino. Prabudo jis naktį po tiltu, kuris buvo baltas, todėl dievas mintyse pavadino jį baltu. Šalia gulėjo pusnuogis vaikinas, tolėliau visur buvo meilios porelės, vienos miegojo, kitos kažką darė, kai kas vėmė ir kitaip tuštinosi, žodžiu, vyko siužetas.

Staiga dievas apsičiupinėjo ir suprato, kad liko be piniginės, o ten ir teisės, ir tapatybės kortelė. Prikėlė tą vaikiną, kuris miegojo šalia, tas nieko nesuprato, nesiorientavo erdvėje, todėl nusismaukė kelnes ir atsuko nugarą, bet dievas tiesiog išpurtė jo kišenes ir paliko gulėti.
Tas taip ir užmigo nuoga užpakaline kūno puse į išorę.

Apolonas apvaikščiojo visą pakrantę, pasišviesdamas telefonu, bet piniginės nerado.

Tada pasitelkęs navigaciją susirado Graikijos ambasadą ir prisistatė tarnautojai:
Aš Apolonas, dievas. Mane apvogė, neturiu nei pinigų, nei dokumentų. Prašau išsiųsti mane atgal į tėvynę, į Olimpą.
Bet atleiskite, pasakė moteris, aš žinau, kaip atrodo dievas Apolonas, jūs tikrai nepanašus į jį.
Žinau, kad nepanašus, padariau klaidą, nusidažiau plaukus, bet Dzeusas, mano tėvas tikrai atpažins savo sūnų ir patvirtins, kad sakau tiesą.
Niekuo negaliu padėti, atsakė moteris, jūs esate iš to p..., negaliu tarti to žodžio, parado ir todėl grįžkite pas saviškius ir dauginkitės ten savuoju būdu, o teršti garbingos graikų dievų giminės mūsų ambasada niekam neleis. Durys jums už nugaros.

Taip Apolonas vėl atsidūrė gatvėje. Labai norėjosi valgyti, be to, troškino. Tad pasuko į artimiausią prekybos centrą. Be skatiko kišenėje. Prie vandens butelių vieną plastikinį dangtelį atsisuko ir gurkštelėjo gerą gukšnį. Buteliuką pastatė atgal. Prie šviežiai iškeptų bandelių vieną prakando ir grąžino į vietą. Pasijuto geriau, ne toks alkanas, bet čia prie jo prisiartino apsauginis ir paprašė nueiti su juo. Apolonas pakluso ir netrukus atsidūrė patalpoje be langų, kur jo laukė dar du stori diedai ir pradėjo mušti.

Ką, bomže, norėjai prasisukti dykai? paklausė vienas iš užpuolikų.
Atleiskit, mane apvogė, kai gausiu atlyginimą, apmokėsiu.
Kur dirbi, žasine?
Aš nedirbu, bet man moka už pareigas.
Kokias dar pareigas?
Dievo. Aš Apolonas.
Cha cha cha, Apolonas. Gal tu dar Čakas Norisas?
O kas jis toks?
Tu ką, Noriso Čako nepažįsti? Tai koks tu dievas? Tu šūdo gabalas, bomžas.
Jau atvažiavo policija, tarė kitas, galėsi ten aiškintis, o čia kad daugiau kojos tavo nebūtų, aišku?
Taip, vaikinai, nebus. Bet visgi jūs lietuviai nelabai svetingi.
Tik čiuožk greičiau, kol neužkasėm.
Dėkok, kad mums šiandien gera nuotaika.

Policija paėmė Apoloną, surakino rankas ir įstūmė į grotuotą patalpą automobilyje. Policijoje kalbėti apie savo dieviškumą jis nesiryžo, suprato, kad lietuviai bedieviai ir aukštesnieji asmenys jiems ne rodiklis, todėl pasitenkino tuo, kad atsakinėjo trumpai ir glaustai: taip, jis norėjo valgyti, taip, jis norėjo gerti, taip, vakar jį apiplėšė, taip, jis dalyvavo parade. Ne, jis ne iš jų, pateko atsitiktinai, ne, pareiškimo jis nerašys, ne, jis nežino kur eis, turbūt į Graikiją, ne, atsiprašau, norėjau pasakyti į kalnus. Pas jus nėra kalnų? Gerai, tada eis prie upės. Taip, jis suprato, kad vogti negražu. Ne, daugiau jis nevogs. Ačiū, kad išleidot, geros jums dienos.

Taip jis vėl atsirado prie upės. Ja zujo baidarės, įvairiausio dydžio valtelės ir net vienas kitas garlaiviukas. Apolonas įšoko į vandenį ir kelis kartus perplaukė upę pirmyn atgal. Tokiu būdu atšviežino galvą ir kūną, kadangi buvo sportiškas, kaip visi graikai, ir rūpinosi savo išvaizda. Kai išlipo į krantinę, jį apspito būrys jaunimo, kurie fotografavo ir kaišiojo jam mikrofonus, teikdami įvairius klausimus, gyrė, kad jis puikios formos, beveik kaip Apolonas, ar nenorėtų fotografuotis porno žurnalams ir panašiai. Apolonas atsakė, kad jis ir yra Apolonas, po ko nuskambėjo garsus juokas, o fotografuotis – mielai, jeigu jam už tai bus sumokėta. Tai aišku, aišku, tu daug uždirbsi su tokiu kūnu, toks grožis retenybė, gal pasakysi, iš kokio miesto ar kaimo atvykai?

Atvykau iš Olimpo, tai aišku. Tai nei miestas, nei kaimas, tai Olimpas, dievų buveinė. Vėl visi kvatojo. Dabar jau atsirado siūlymų dalyvauti humoro šou, žinoma, už pinigus. Kažkas ištiesė jam spurgą, kurią su malonumu dievas prarijo. Visi stebėjosi jo spindinčiais dantimis. Vėl sekė siūlymai filmuotis dantų pastos reklamose. Žodžiu, Apolonas suprato, kad šioje durnių šalyje badauti jam nereiks. Ir pinigai čia liejasi upeliais. Šitie apgailėtini žmogeliai pasiruošę mokėti jam už viską, ko gero, net už spermą.
Truputį šlykštėdamasis jis parodė į kelis interesantus, kitiems liepė eiti velniop. Su tais išrinktaisiais jis iškart pasirašė savaitės trukmės darbo sutartį, gavo avansą ir prižadėjo rytoj pradėti veiklą.

Po savaitės Apolonas jautėsi išsekęs, bet su didele krūva pinigų ir gausybe kontaktų telefone, kurie buvo pasiryžę atsiduoti jam bet kada bet kuriuo būdu. Dievas stebėjosi, kokie tie lietuviai lengvai parsiduodantys ir vulgarūs. Gal Donelaitis arba ilgametė baudžiava juos tokiais padarė? Ir nors įkyruoliai siūlė pratęsti filmavimus, jis kategoriškai nesutiko, tvirtindamas, kad turi ruošti Olimpą artėjančioms žaidynėms. Buvo atsakingas už sportą.

Ate, Lietuva! sušuko centrinėje gatvėje. Užėjo į artimiausią drabužių parduotuvę, nusipirko normalius šortus ir marškinėlius, anuos keliais numeriais didesnius su pasišlykštėjimu išmetė į šiukšlių dėžę, aišku, gerbėjai tuoj pat iš ten juos išgrėbė ir puolė bučiuoti, ir puikuodamasis dailiomis šlaunimis patraukė link oro uosto.

Netrukus prisiminė, kad neturi jokių dokumentų, tad išsikvietė Boltą ir pasakė adresą:
Graikija, Olimpas,
ir nustebusiam vairuotojai pažėrė ant priekinės sėdynės pluoštą banknotų, galėjo būti keli tūkstančiai. Be to, pareikalavo vairuotojo dokumentų, kuriuos grąžins, kai bus vietoje, pasitikėti lietuviais jokiu būdu negalima.

Vairuotojas sutiko ir mašina nurūko pietų link.