Dovanok Įkvėpimą

Žodžiai nekinta
tik pakeičia vietą... ir prasmę

Kai manyje bręsta rodos vizija,
Vos vos dar blankiai — manau pavysiu ją.
Aš gliaudau tylą, ne jos lukštą,
kol vietos mano dienai visgi pritrūksta.

Nei skausmas, nei randas,
ne toli, suranda —
Kai kur kai ką kai kada,
tik jausmo atviro dėka

Aš tarsi prašau —
per garsą, ir tylą,
Pasimetęs, matau
Šitą prasmę nebylią.
Aš tarsi prašau —
be pradžios, be pabaigos,
Ak, Dieve, kai kada
Dovanok įkvėpimą.

tarsi maldauju
ir nesiliauju.

Iš nuogirdų einu prieš balsą,
iš sutemų girdžiu — juoką svetimą.
Mano sakinio krašte jis ant ribos,
Bet jį pakeičiu ir keliu sūkurius...

Suprask ne mane —
o ritmą, kuriame
priežastis per paprasta,
pasekmė per lengva.
Mažėju, retėju,
susirišu, nutylu,
be jokios trajektorijos,
be skolinto veido.

Aš tarsi prašau —
per garsą, ir tylą,
Pasimetęs, matau
Šitą prasmę nebylią.
Aš tarsi prašau —
be pradžios, be pabaigos,
Ak, Dieve, kai kada
Dovanok įkvėpimą.

žodžiai nekinta
tik pakeičia vietą... ir prasmę...