Viešnagė... pas Timą Rogersą

Alleycat Blues

Vėlu ir tamsu, Oklandas, Kalifornija. Timo Rogerso butas žėri pastelinėmis šviesomis iš sieninio dydžio televizoriaus, kuriame dideliu šriftu rodomas jo žaidimas „Videoball“. Lauke oras sausas, vėjuotas ir tingus, tvyrantis frezijų kvapu.

„Įlipkime ir išlipkime oro uoste“, – niūniuoja Starbaby, lyg Jackas Nicholsonas, jo juoda šluostė kyšo tarp mėlynų šviesų, puošiančių Timo butą, mestų balų. Starbaby burnoje turi daug dantų; asmenybė kaip Jack-in-the-box, kur Jack tėra peiliai. Netoliese stovi Jazzpunk atstovas Luisas Hernandezas, jo ilgi tamsūs plaukai ir fotoaparatas rankoje, pritaria, nes mes alkani, o jie visą dieną žaidė Videoball su tokiais žmonėmis, kuriuos atpažintų visi praėjusios savaitės žaidimų kūrėjų konferencijoje. Timo bute dabar tylu ir pilna picų dėžių, alaus ir energetinių gėrimų. Aš visą dieną miegojau, esu apsnūdusi. Vlambeer\'io Rami Ismailo riaumojantis juokas aidi mano kaukolės ertmėse.

Žiūriu į Timą. Jis vilki violetinį ir šviesiai žalią Michael Jordan megztinį, ilgus Michael Jordan šortus ir prie jų derančias kojines. Jo plaukai stori ir purvinai šviesūs – tai, savaime suprantama, geriausias jo bruožas. Jo pirštai ilgi ir sukietėję, nagai nukirpti mirtinai trumpai, kad galėtų prisitvirtinti prie kobalto mėlynumo Gibsono, o akiniai – tarsi iš šeštojo dešimtmečio dramos. Timas Rogersas yra negrožinės literatūros anime personažas. Jis yra rašytojas, „Insert Credit“ bendrakūrėjas, „Action Button Entertainment“ generalinis direktorius ir visą savo suaugusiojo gyvenimą dirbo žaidimų, AAA ir kitų sričių srityje. Jam trisdešimt ketveri metai, ir jis yra didžiausias interneto gandų skleidėjas.

Timas sako, kad taip, ir mes smagiai praleisime laiką, ir mes susigrūdome į „Starbaby“ pertvarkytą policijos automobilį be saugos diržų ir kiek įmanoma garsiau įjungiame muziką.

Kulkosvaidžiai Tokijuje

Timas Rogersas taip mėgo muziką, kad 2000 m. baigęs studijas persikėlė gyventi netoliese, Tokijuje. Dešimt metų, kuriuos jis ten praleido, visiškai nepažįstami žmonės, skaitę jo rašinius apie žaidimus ir gyvenimą internete, keliaudavo jo aplankyti. Tuo metu Timas Rogersas dirbo „Sony“, o vėliau Japonijoje dirbo dizaineriu „Grasshopper Manufacture“ vadovaujant Goichi Sudai. Jis išvyko prieš tai, kai buvo įtrauktas į žaidimo autorių sąrašą, ir dėl paslaptingos priežasties Timo viza galiausiai nebuvo priimta jam grįžtant į šalį. Tačiau tuo laikotarpiu Timas rašė daugybę žodžių daugybei leidinių, tokių kaip žurnalas „Edge“, „GamesTM“, „Kotaku“ ir daugeliui kitų. Nedaug žmonių žino apie jo darbą didelio biudžeto žaidimų studijose, nes jo rašiniai apie gyvenimą už žaidimų ribų ir apie žaidimų ypatybes visada užgožė praktiškai viską, ką jis yra nuveikęs. Tam tikra prasme, - gaila, bet tai tiesa. Žmonės gali pasakyti, kada juos paveikė Timo rašymas, bet jie neturi supratimo, kada žaidė žaidimą, prie kurio jis prisidėjo.

Vieną vakarą su Timu važiuojame nakčiai automobiliu, teoriškai į visą parą veikiantį „Walmart“, bet iš tikrųjų tai tik pretekstas išeiti. Paklausiu Timo, ar jis dabar nežaistų „Grasshopper Manufacture“ žaidimo, prie kurio dirbo. Jis sako, kad nežaistų, nes jis nebuvo visas jo sukurtas, ir mano, kad kūrimo procesas buvo iš esmės ydingas. Šalia mūsų oranžinės ir baltos Oklando šviesos puošia kraštovaizdį prie greitkelio, raudonos automobilių šviesos susilieja su realybe, todėl vairuodami jaučiamės tarsi būtume po vandeniu.

„Nenoriu sakyti, kad esu geresnis ar labiau patyręs nei bet kas kitas, ir esu tikras, kad kažkas, mane tai išgirdęs, el. pašto dėžutėje mane išvadintų piktais vardais“, – tyliai apgailestaudamas sako Timas. „Manau, kad turiu daug patirties hiperkritiškai mąstant apie diskomfortą... Jaučiuosi taip, lyg sėsdamas žaisti vaizdo žaidimo jaučiuosi nejaukiai, nėra 100 procentų žmogiška laikyti valdiklį ir spausti mygtuką, kad kažkas pajudėtų televizoriaus ekrane... Daug keistų, molekulinio lygio keistenybių, ir manau, kad tikrai negalima pasitikėti žmonių komitetu, kuris dirbs ties tuo. Nes tai, kas man atrodo nešiuolaikiška, prieštarauja tam, ką kažkas kitas mano esant nešiuolaikiška. Galiausiai tenka daryti daugybę kompromisų. Darai viską komiteto tvarka.

„Tai - net ne komitetas“, – pataiso jis save. „Jie suskirstydavo punktus ir sakydavo: „Mes apie tai kalbėsime. Parašysime išsamų projekto dokumentą: taigi, yra dalis apie ginklus, nes mūsų žaidime jų yra, ir yra dalis apie istoriją, tad pažiūrėkime, kodėl neparašius apie istoriją, apie ginklus ir, am, apie šuolio mygtuką... “

„Ir tai maždaug taip: „štai ginklai, pone“, žinote, maždaug po dviejų dienų, – sako Timas, – dvidešimt keturi ginklai. Yra pistoletas, sunkusis pistoletas, automatinis pistoletas, kulkosvaidis, sunkusis kulkosvaidis, automatinis kulkosvaidis, o tada, žinote, liepsnosvaidis, liepsnosvaidis su duslintuvu – aš iš tikrųjų išvardijau tikrus ginklus, kuriuos tas vaikinas užsirašė. Jis iš tikrųjų ant jo užrašė „duslintuvą“... Ir aš jau buvau parašęs žaidimo dizaino dokumentą: šiame žaidime yra keturi ginklai, ir jūs jau galite juos visus naudoti, ir jie visi atlieka šiuos tarpusavyje derančius dalykus. “ „Tai būtų maždaug taip: „Išsiskirkime čia, ir tu rašyk apie sunkųjį kulkosvaidį, o tu – apie paprastą kulkosvaidį. ““ Timas pakelia balsą. „Kodėl skirtingi vaikinai rašytų vieno puslapio žaidimo ypatybių pasiūlymus apie dviejų skirtingų tipų kulkosvaidžius? Ar nenorėtumėte, kad vienas vaikinas suprojektuotų visus kulkosvaidžius? Tiesiog pasamdykite vaikiną, kuriam patinka kulkosvaidžiai ir kuris apie juos daug žino – ten tikrai kažkas yra. “

„Visi žaidimai, prie kurių dirbau anksčiau, tiesiog purvini nuo neapsisprendimo“, – apibendrina Timas. „Mano vardo nėra nė viename iš jų. Praėjusią savaitę gavau el. laišką iš vieno vaikino: „Ką tik įveikiau „No More Heroes 2“, o tavo vardo nebuvo titruose“ – tai tarsi, taip, žinau. Taip, taigi man tie žaidimai nepatinka. “ Manau, kad jie gana lipšnūs ir nerūpestingi... Trūksta vieningos vizijos. “

Kartą Suda paprašė Timo parašyti „žigolo sistemą“ žaidimui, nes EA prašė „originalių funkcijų“, kurias Timas ir parašė. Ši sistema galiausiai buvo įdiegta žaidime „Killer Is Dead“ ir vis dar dokumentuojama senoviniame „Gdoc“ dokumente, kurį Timas man parodė. Timas taip pat nebuvo įtrauktas į šį dokumentą, nes AAA studijos tradiciškai įvardija tik tuos darbuotojus, kurie buvo ten, kai žaidimas buvo išleistas. Bet, matyt, ir aš nenorėčiau, kad mano vardas būtų rodomas.

Nepažįstamieji Tokijuje

Po savaitės esu maždaug devyniasdešimt procentų tikra, kad net Timas iš tikrųjų nežino, kodėl jo rašiniai per daugelį metų taip traukia žmones. Aš vis dar klajoju ties tais dešimt procentų. Įtariu, kad tai aštrus kaip kardas sąžiningumas, lėti sakiniai, aštrus intelektas, intensyvus kalbos malonumas ir didelė humoro bei dosnumo dozė, bet niekas negali būti tikras. Kartą Berkeley Bowl automobilių stovėjimo aikštelėje, kur Timas perka salsą, pasakiau, kad, manau, abu uždirbame pinigų būdami sąžiningi internete. Jis pasakė: „Esu sąžiningas dėl dalykų, kurie nemėgsta interneto. “

„Žmonės keliavo jo aplankyti – taip užsirašiau keliomis pastraipomis aukščiau. “

Ši mintis man atrodo nereali, nes apskritai Timas yra tiesiog žmogus, žmogus, kurį, išskyrus vaizdo žaidimus, tikriausiai nežino tiek daug žmonių. Jis yra žmogus, kurį pažįstu ir mėgstu – pažįstamas, su kuriuo leisčiau laiką, jei būčiau mieste ir turėčiau kelias valandas laisvo laiko. Bet kad nepažįstami žmonės atvyko jo aplankyti Tokijuje, kaip jie atvyko ir tam tikru mastu vis dar atvyksta jo naujoje vietoje Oklande, vien dėl savo susižavėjimo jo kūryba: tai nerealu, nors aš buvau vienas iš tų žmonių, kurie „keliavo“ į jį, kai 2008 m. persikėliau į Japoniją, nors aš jo ieškojau Tokijuje, nors vienu metu maniau, kad jis išgalvotas, ir turėjau paspausti jam ranką, kad pamatyčiau, ar jis tikras, nors kiekvienas jo pusiau pokštas yra tarsi skaudi tiesa, nors jauna kvaila Cara sėdėjo prie šalto sobos ir entuziastingai žavėjosi „Doctor Who“ kartu su juo ir stebėjosi, kodėl jai rūpi, nes visi taip daro. Visi anuomet taip darė.

Pamirškime Shell

Nė vienas iš Timo parašytų esė apie žaidimus nebuvo geriausias jo prozos kūrinys, bet žmonės jį žino tik dėl šių dalykų. Jie jį pažįsta iš „Kotaku“, iš jo trolių ginčų, iš jo pasipiktinusių žaidimų reklamų, iš jo praleistų žaidimų analizės. Tačiau kas džiugina Timo, kaip žaidimų kūrėjo, darbuose, yra tai, kad visuose jo žaidimuose ir prototipuose slypi sveika gyslelė, kuri tiesiogiai pulsuoja iš jo žaidimų analizės esmės. Nereikia jo apklausti trisdešimties minučių trukmės spaudos konferencijoje, kad suprastumėte, kas Timui patinka žaidimuose. Galite tiesiog perskaityti iš jo paties itin detalaus ranka rašyto teksto atskiras kitų darbų akimirkas, kurias jis laikė žaviomis, patenkinamomis ar naudingomis. Yra tam tikras modelis dalykuose, apie kuriuos Timas mėgsta dainuoti. Paimkime jo „Dieviškosios rankos“ apžvalgą (kuriai jis taip pat sugrojo foninį takelį).

„Dieviškoji ranka“ – tai katarsis, lyg pjaustytumėte gimtadienio tortą pneumatiniu plaktuku.

Beveik visos analogijos, kurias jis naudoja apibūdindamas „Dieviškąją ranką“, yra susijusios su svorio ir impulso objektais – dalykais, skirtais sukelti pojūčius, grįžtamąjį ryšį, susidūrimus. Timas taip pat kartą parašė esė apie „lipnią trintį“ („Sticktion“), kurią nuo tada naudoju kaip universalų įrankį savo žaidimų kritikos srityje: idėja, kad žaidimai turi unikalų gebėjimą perduoti grįžtamąjį ryšį apie tam tikras „trinties“ rūšis, kurios yra naudingos žaidėjui. „Viskas buvo apie inerciją, pagreitėjimą, sustojimą ir cypimą keičiant kryptį“, – apie „Super Mario Brothers“ sakė Timas. „Galima jausti veikėjo svorį. Žmonės niekada neišsako šių jausmų žodžiais kalbėdami apie žaidimus, nors jie iš tikrųjų yra viskas. “

Didžiąją laiko dalį praleisdavome vėlyvomis naktimis keliaudami į „Target“ ir ieškodami absurdiškiausių daiktų „Instagram“ tinkle, o tai smagiau, nei galite pamanyti.

„Jaučiuosi šiek tiek blogai tai rašydamas“, – sako Timas man per mūsų vidurnakčio kelionę į „Walmart“, kuris vėliau buvo uždarytas. „Galėjau tiesiog dirbti su žaidimais ir viską pasilaikyti sau. Net ir šiais metais GDC sulaukiau daugybės žmonių, kurie kuria tikrai fantastiškai atrodančius žaidimus, ir jie sako: „Taip, mes skaitėme tavo „Sticky Friction“ istoriją, mes apie ją kalbame visą laiką. “ Tai tarsi: „Žmogau, kas per velnias, žinai? “

„Tai buvo savotiška lengva kai kurių dizaino aspektų analizė: tai - patogumas. Tekstilė, po tam tikro taško. Nes tu tiesiog kalbi apie pojūtį... Aš bandžiau smagiai praleisti laiką rašydamas. „Įdėsiu tai į „Kotaku“. “ O tada prie manęs prieina visi tie tikrai rimti šaunūs žmonės ir sako: „O taip, aš tai skaičiau ir tai pakeitė mano požiūrį į šį dalyką. ““

Timas suraukia antakius. „Žmogau, ar aš ką tik daviau krūvai neįtikėtinai talentingų žmonių tikrai gerą patarimą, kurį jie gali panaudoti, kad pasiektų daugiau sėkmės srityje, kurioje aš bandau pasiekti sėkmės? “

Timas tęsia, kad šiais metais „Indiecade“ lankę studentai jam sakė, jog jo rašiniai apie „Super Mario Brothers 3“ yra dėstomi Niujorko universitete. Ir neabejoju, kad jo šio žaidimo analizė yra aštri – jis parašė tris esė apie jį. Susitelkite į tai, kur žaidime yra trintis ir kaip tai naudinga, ir gausite gerą žaidimų kritiką. Taip pat raskite žaidimus, kuriuose yra daugiausia „Sticktion“ elemento, ir tikėtina, kad jie bus naudingiausi bazinio „malonumo“ prasme, jei to ieškote savo žaidimuose. Tiek „Ziggurat“, tiek „Videoball“ plačiai naudoja „Sticktion“ elementą, ir tai nėra sutapimas. „Sticktion“ yra tai, kuo Timas gyvena, pradedant klaviatūros pasirinkimu, kuria jis rašo prie kompiuterio, kojinėmis, kurias perka, ir žaidimais, kuriuos nori kurti. “

Technodromas

Žaidžiau būsimą Timo žaidimą „Videoball“, kurį jis kuria kartu su talentingu „Double Fine“ programuotoju Benu Burbanku. Minimalistinė sąsaja, vienas mygtukas ir analoginė vairalazdė, vieno ekrano varžybinis žaidimas: „Hokra“ ir „Asteroids“ mišinys. Šis žaidimas pasižymi didžiuliu taktiniu gyliu, todėl išleidus jis gali tapti akimirksniu neįtikėtinai populiariu e. sporto žaidimu. Jis turi nuolat besivystantį metažaidimą, vietinį ir internetinį režimus. Jį lengva perprasti, labai lengva suprasti, bet reikia daug laiko, kad įvaldytumėte žaidimo sluoksnius. Žaidžiant „Videoball“ jaučiamas artimesnis tikrasis futbolo pojūtis nei futbolo simuliacijos, tokios kaip „FIFA“. Žaidime yra slydimo ir trinties, kuri primena Timo aprašytą „Sticky Friction“. Paspaudus ir laikant A, galima atlikti smūgį: jis turi tris galios lygius, didžiausias – smūgis per ekraną, turintis patenkinamą svorį. Žaidimas sukuria garsius riksmus, plepalus ir tokį įniršį, kokį sukelia „Mario Party“. Tai priverčia „Vlambeer“ žaidėją Rami Ismailą šaukti visu balsu. Timo butas prisipildo žmonių. Žmonės, kurie mano, kad nesupranta žaidimų, jaučiasi taip, lyg suprastų žaidimus. Tai gerai. Tikrai gerai.

Sukurk vaizdo žaidimą, parašyk knygą

Ar manote, kad jūsų rašymas apie žaidimus daro įtaką jūsų požiūriui į žaidimų kūrimą? – klausiu Timo. Galvoju apie Jimą Rossignolą, Tomą Francisą – visus žmones, sėkmingai kūrusius mažo biudžeto žaidimus, kurie anksčiau užsidirbdavo pragyvenimui kritikais.

„Visada norėjau kurti vaizdo žaidimą ir visada norėjau parašyti knygą“, – sako Timas. „Nusprendžiau tiesiog pradėti užsirašinėti, kai žaisdavau vaizdo žaidimus. Nežinau, kodėl tai prasidėjo dėl „užrašų darymo“: neturėjau idėjos skelbti apžvalgos internete. Tiesiog užsirašinėjau dalykus, kuriuos pastebėjau, ir kažkaip juos formuluodavau sakiniais. Tiesiog smagiai derindavau žodžius. Man visada buvo smagu derinti žodžius. Man patinka rašyti sakinius, o ne būtinai pastraipas. “

„Iš pradžių tai buvo ant popieriaus. Buvo svetainė, kuri man patiko, Žaidimų žvalgybos agentūra, GIA. “ 1996/97 metais visi kalbėjo apie „vaizdo žaidimų žurnalistiką, kuri yra šūdas“... Skaičiau tas svetaines, ieškodamas vaizdo žaidimų naujienų, ir pagalvojau, kad šaunu, kaip tie žmonės galvoja apie vaizdo žaidimus. Toje svetainėje buvo laiškų skiltis, ir man labai patiko ją rašyti... Laiškų skiltis buvo šauni, nes ją tvarkė svetainės darbuotojai, tiesiog studentai, tokie kaip aš, bet jie turėjo svetainę, ir svetainės fonas buvo šaunus smėlio spalvos, o tai buvo šaunu, nes anuomet svetainių fonai buvo visiškai balti... Žinote, jie pagražindavo tavo laišką ir padarydavo jį gražų. “

Timo stiliui GIA didelės įtakos neturėjo, bet jis sakė, kad GIA parodė, jog tokio pobūdžio rašymas internete yra įmanomas. Ir tai padėjo jam suformuoti savo skonį.

„Norėjau patekti į forumą, norėjau pasakyti kai ką ir pasikalbėti su žmonėmis“, – sako jis. „Dažniausiai tai buvo savotiškas pasąmoningas procesas, kurio metu aiškinausi, kas man nepatinka. “ Bet kuriame kūrybiniame procese tenka nuolat svarstyti sprendimus ir nuspręsti: kas man nepatinka, ar bandau išskirti tai, kas man nepatinka, ar bandau sutelkti dėmesį į tai, kas man patinka? Galiausiai daug kartų svarstau ir galiausiai išsiaiškinu, kokio žaidimo noriu... Skamba gana chaotiškai, bet neradau žaidimo, kuris idealiai atitiktų mano poreikius. Nesakau, kad norėjau universalaus žaidimo, panašaus į „Da Vinčio kodą“, universalų žaidimų kodą...

Paminėju, kad Toni Morrison teigė parašiusi knygą, kurią norėjo perskaityti, ir kad galbūt daugelis žmonių renkasi žaidimus tokiu būdu: kurti žaidimą, kurio trūksta lentynoje. Timas sako, kad jam patinka Toni Morrison. Tada jis man sako, kad, matyt, Melas Gibsonas žiūri tik savo filmus, o tada paklausia, ar Toni Morrison skaito tik savo knygas. Iš tikrųjų nežinau, sakau. Niekada anksčiau negirdėjau sakinio, kuriame būtų žodžiai „Toni Morrison“ ir „Mel Gibson“.

Carebears

Timas turi daug Carebears pliušinių žaislų. Carebears: pliušiniai žaislai. Jam jie tiesiog patinka. Jam patinka jų išvaizda. Tai nėra manierizmas, o jei ir yra, jis tvirtina, kad taip nėra. Žinau tik tiek, kad jo tėvai bijo, jog jis gėjus, kaip ir internetas. Jo neįprastas skonis kažkaip destabilizuoja interneto vyriškumą, o homofobija, nukreipta į Timą, kuris, kiek žinau, niekada nesusitikinėjo su vyrais, yra neįtikėtina. Grasinimai mirtimi ir įžeidinėjimai jo pašto dėžutėje po straipsnių yra įprasti (jis man sako, kad parašius apie „Final Fantasy XIII“ „Kotaku“ platformai, kažkas gavo jo adresą ir parašė jam el. laišką, pranešdamas, kad jis atvyks perpjauti jam gerklės). Timo atžvilgiu jaučiama tikra neapykanta, ir jis ją įveikia gana linksmai, sakydamas, kad tinklaraštis „Didieji pirminiai skaičiai“, kuriame visada publikuodavo savo geriausius prozos kūrinius, yra nuolat nulaužiamas kaskart, kai jis ten paskelbia naują straipsnį, todėl jis ten daugiau nieko nerašo. Panašu, kad tai taip pat išprovokavo dar daugiau piktų el. laiškų, reikalaujančių paaiškinti, kodėl Timas ten neberašo.

Amerikietiška svajonė

Jau ką tik po 1 val. nakties. Įvažiuojame į „In ’n’ Out“ stotį prie Oklando oro uosto. Prie vairo sėdi Starbaby, jo japoniškas Jameso Deano žandikaulis meta šešėlį ant blyškiai fluorescencinės greitojo maisto užkandinės. „Ko nori? “ – klausia jis. Timas Starbaby policijos automobilio gale imituoja gitaros rifus pagal „Didysis obuolys 3 val. nakties“. Priekinėje keleivio sėdynėje šypsosi Luisas.

Starbaby – tai Timo pravardė. Starbaby yra žmogus, kuris aplankė Timą Tokijuje, perskaitęs Timo kūrybą. Tai dažnai būna atsakymas į klausimą, kaip Timas ką nors pažįsta. Starbaby vėliau man pasakoja, kad skaito Timo Rogerso kūrybą nuo šešiolikos metų. Starbaby yra metais jaunesnis už mane, jam dvidešimt septyneri, bet Timą pažįsta didžiąją gyvenimo dalį – pirmiausia internetu, paskui Tokijuje, o galiausiai Oklande. Timas ir Starbaby dabar palaiko savotišką simbiotinį ryšį, net Timas sako, kad „įkalbėjo“ Starbaby dirbti savo mėgstamiausioje spurgų užkandinėje „Pepples“ Oklande vien tam, kad šis gautų nemokamų spurgų.

Pastatome automobilį ir atidarome automobilio dureles, kad muzika vibruotų ant kilimo ir tūpimo tako, ir valgome bulvytes, mėsainius ir geriame kokteilius prie apšviesto juodo dangaus, krakmolo prisotinto ir traukiamo netoliese esančio oro uosto. Muzika tokia garsi, kad šaukiame vienas kitam.

„TAI YRA AMERIKIEČIŲ SVAJONĖ“, – šaukia man Luisas Hernandezas, pilna burna bulvyčių, o ausys pilnos „Vėžlių laike“. Luisas yra kanadietis. Jis ironizuoja. Bet ir jis, ir aš žinome, kad tai turi keistą atgarsį.

Vėliau Luisas mums pasakoja, kad jam Oklandas labiau patinka nei San Franciskas. „San Franciskas yra netikras, kaip GTA. Pėstieji atrodo lyg turėtų iš anksto numatytus takus“, – sako jis. „Oklandas realesnis. “

„Kaip Veino pasaulis“, – sakau juokaudamasi, nes visi sėdime automobilyje ir tada suvokiu, kad iš dalies nuoširdžiai sakau. Išgalvota Aurora Ilinojuje atrodo realesnė vieta nei San Franciskas – startuolių ir veidrodinių užuolaidų kraštas.

Starbaby policijos automobilio pakaba sušvelnina kalno sukimąsi aukštyn ir aukštyn, o mėsainis mano skrandyje daužosi į mano vidų.

Mudu su Timu mėtomi gale be saugos diržų kaip butelių kamšteliai kamščiatraukio laivo dugne, Timas laikosi už virkštelės laido, kuris siunčia muziką iš jo „iPhone“ į automobilio garso sistemą. Jis mojuoja juo. „Štai kaip man patinka galvoti apie žaidimus“, – sako jis, rodydamas į naują dainą, kurią jis įjungia į garsiakalbius, perjungdamas eilutę, prietaisų skydelis reaguoja į jo prisilietimą.

Starbaby trinkteli per vairą. „TU TURĖTUM TAI UŽSIRAŠYTI! “ – sušunka jis man, o aš nusijuokiu. Staiga Oklandas po mumis virsta žvaigždynu.

Sustojame ant žvyro lopinėlio prie kelio. Aplink mus tamsoje važinėja kiti automobiliai, kuriuose sėdi žmonės, bet mes juos ignoruojame, bijodami įsibrovėlių. Kalno šlaite įstrigo didžiulis medžio kamienas, iš kurio iškalta sėdynė. Starbaby užlipa ant jo, kad pažiūrėtų į šviesas, ir sako: „Kartą per Valentino dieną čia atvažiavau ir pamačiau ant viršaus stovintį vaikiną, kuris sutraiškė rankose skardinę, ją išmetė ir pasakė: „Aš toks laimingas, kad nebesėdžiu kalėjime“. “

Timas apkaltina jį išsigalvojimu.

„Tai - tiesa“, – sako Starbaby.

Dalis manęs yra tikra, kad jie mane čia pasiėmė, nes mano manymu, kai papasakosiu šią istoriją, ji skambės taip, lyg būčiau ją sugalvojusi. O galbūt jie žinojo, kad ji visada bus užrašyta, ir norėjo, kad atrodytų, jog gyvena kažkokiame „Diablo Cody“ scenarijuje. Bet aš čia jau savaitę, ir jiems tai neatrodo neįprasta.

Dinozauro megztinis

Atrodo kvaila laikyti Timą traukiančiu, įtakingu ar svarbiu, bet blogiausia visose šiose mintyse yra tai, kad po šešerių metų, kai jį pažįstu, apie jį ir pagaliau su juo gyvenu, mane gąsdina mintis, kad jis gali būti visa tai skaitmeninių pasekėjų kartai internete, o jis tėra žmogus. Kažkas, kas vieną dieną mirs. Kažkas, kas tiesiog rašo internete ir kuria žaidimus, kad pragyventų. Neįtikėtina, kad visa tai galvoju apie Timą, kai jis tėra kažkoks idiotas, užsisakinėjantis prastą picą iš „Little Caesar\'s“ ir sako, kad jo ideali moteris yra „Dora tyrinėtoja po vienuolikos metų“, ir nuolat mane juokaudamas vadina „visame pasaulyje garsia žaidimų žurnaliste“ dėl mano „Twitter“ sekėjų, turi šaldytuvą, pilną migdolų sviesto, ir mano, kad galima šaipytis iš to, kokia aš prastai žaisdama žaidimą, kurį jis šiuo metu kuria ir kuris dar neišleistas. Manau, jis norėtų, kad aš jį apmaudyčiau. Manau, kad taip ir yra.

Turbūt kai kurie žmonės, kurie aplankė Timą Tokijuje, manė, kaip ir George\'o Clooney lovos partneriai, kad jie vieninteliai tokie, bet realybė tokia, kad per tuos dešimt metų Timą aplankė ištisos forumų grupės, kai kurie iš jų dabar yra žymūs skaitmeninių žodžių siuvinėtojai, menininkai, Silicio slėnio gyventojai. Laikui bėgant, vis daugiau jų man atsiskleidžia, nors labai mažai žmonių galėtų pasakyti, kad per savo viešnagę jį pažinojo. Taip yra todėl, kad visas Timo personažas sudarytas iš žodžių srautų, kalambūrų, juokelių, kurie nukreipti į tave, paleidžiami į tave, dalykų, kuriuos jis tau uždeda. Žodžiai yra tiršta pasta, kuria Timas užtepa kiekvieną sutiktą žmogų, ir tai vienodai jaudinanti ir varginanti, o kartais atrodo kaip keista kontracepcija, todėl jo beveik neįmanoma suprasti.

Timas yra psichodelinis megztinis su dinozaurais, kuriame vilna yra žodžiai. Jis sudarytas iš žodžių. Tai tikriausiai jūsų nenustebina, jei kada nors skaitėte jo kūrybą, kuri varo „Kotaku“ komentatorius iš proto dėl didžiulio žodžių skaičiaus. Timas kasdien keliasi ir rašo į savo kietąjį diską, o pastaruoju metu publikuoja vis mažiau. Tarsi jei jis nustos kurti žodžius, bijotų, kad gali nebeegzistuoti. (Manau, kad tai - baimė, kurią daugelis rašytojų puoselėja savo širdyse.) Tačiau Timui tai tikriausiai kyla iš to, kad jis buvo nebylys nuo vienuolikos iki septyniolikos metų, per visą brendimą. Galbūt jis atsigriebia už prarastą laiką. Jis kalba, nes atrado savo balsą ir dabar jį laiko ant pavadėlio. Jis jį pririšęs rūsyje. Timo balsas dabar yra jo – jis toks aštrus, visur esantis ir gyvas, o tamsiomis akimirkomis, nusiminęs, galėtų plieną supjaustyti į smulkias skeveldras.

Po gatvėmis

Bute tamsu. Vonios kambario ventiliatoriaus dūzgimas sklinda per sieną. Sakau Timui, kad pasiilgau žaliosios arbatos „Kit Kat“ saldainių, kuriuos anksčiau pardavinėjo „Family Marts“ Japonijoje.

Jis tyliai, tyliai, pasakoja man istoriją.

Ne taip seniai jis grįžo į Japoniją, praėjus metams po to, kai jam buvo uždrausta atvykti į šalį, kurioje jis gyveno dešimt metų. Jis apsistojo viešbutyje Tokijuje, netoli savo senosios kelionės į „Sony“ biurą, nusipirko „Snickers“, „Kit Kat“ ir „Crunky“ saldainių ir valgė juos lovoje, kaip ir anksčiau Japonijoje, kol jam nebuvo išduota viza. Jis gulėjo viešbučio lovoje ir galvojo apie „Sony“ biurą, esantį visai šalia gatvės. Visiškai šalia viešbučio. Ir vis dėlto jis niekada negrįžtų į tą pastatą.

Bandau rasti ką pasakyti, bet burnoje nieko nėra, jaučiu siaubingą skausmą krūtinėje, gerklėje plyštančią plėvę. Manau, kad ir aš kažką savęs palikau Japonijoje, bet tai ne tiek aš, kiek Timui. Jaučiuosi taip, lyg Timas būtų palikęs ten galūnę. Jaučiuosi taip, lyg Timas būtų palikęs kepenis. Arba inkstą. Širdį. Jo dalys grandinėmis prirakintos po Tokijo gatvėmis, ir žmonės jomis vaikšto kiekvieną dieną.

Timo bute Oklande yra labai mažai dalykų iš Japonijos, nors jis ten gyveno dešimt metų. Vieninteliai daiktai – labai maža japoniškų vaizdo žaidimų kolekcija ir jo bei Žaliaplaukės merginos nuotrauka.

Kai nebėra ką pasakyti, staiga šauna į galvą bauginanti mintis: ką aš apie jį parašysiu, ko pats Timas negalėtų užrašyti? Siaubas, kad kitas žmogus, taip pat rašytojas, geras rašytojas, perskaitys mano rašinius apie jį, dusinąs. Bet, matyt, pasakiau tai garsiai. „Sugalvosi ką nors“, – senpai balsu sako Timas.

Timas Rodžersas įdomus daugeliu aspektų. Man nepavyko visų jų užrašyti. Manau, Timas juos man užrašys.

Timas dažnai sako:

„Geriausia, kai statai automobilį prie STOP ženklo, yra tai, kad įlipęs į automobilį gali tiesiog važiuoti. “ (Jis tai sakė kelis kartus. Tiesą sakant, kiekvieną kartą, kai įlipome į automobilį.)

„Niekada nešvęsk kažkieno kito sąlygomis. “