Kūrėjų kodas: Astraea

PROLOGAS: Paskutinis dažnis
Šviesa nemiršta tyliai. Ji klykia.
Imperijos laivyno flagmano „Geležinis sargas“ kapitono tiltelyje kvepėjo perkaitusiu ozonu ir degančiais optiniais kabeliais. Aplink tvyrojo panika, nors niekas nešaukė. Imperijos kariai buvo išmokyti mirti tyliai, vykdydami įsakymus. Tačiau net ir griežčiausia drausmė ištirpdavo priešais pagrindinį holovizorių.
Ten, kur dar prieš kelias valandas spindėjo turtinga Audros klanų sistema su trimis gyvenamomis planetomis ir milijardais gyvybių, dabar nebuvo nieko. Tik akla, viską ryjanti juoduma, apvesta kraujuonojančiu, akinamai švytinčiu plazmos žiedu.
Singuliarumas. Galaktikos šerdis, kuri turėjo ramiai miegoti dar milijardus metų, pabudo. Ir ji buvo alkana.
– Kapitone, gravitacinės bangos viršija teorines ribas, – mechaniniu, bet virpančiu balsu pranešė pirmasis karininkas. – Erdvėlaikio audinys aplink mus pleišėja. Jei nepasitrauksime per artimiausias devyniasdešimt sekundžių, įvykių horizontas mus įtrauks. Atsitraukimo vektorius paruoštas.
Kapitonas nejudėjo. Jo akys buvo įsmeigtos į skaičius, lakstančius ekranuose. Kvantiniai jutikliai fiksavo neįmanomus dalykus. Tai nebuvo natūralus astrofizikinis reiškinys. Juodosios skylės pulsuose buvo ritmas. Matematine seka išdėstyti pliūpsniai.
Tai buvo kodas. Programa, parašyta prieš šviesmečius ir dabar vykdanti savo paskutinę funkciją – Išvalymą.
– Tai ne anomalija, – sumurmėjo kapitonas, jo balsas nuskambėjo neįprastai ramiai fone staugiančių sirenų. – Tai laikrodis. Ir jis ką tik pradėjo skaičiuoti paskutines minutes.
– Kapitone! Įsakymai iš Vyriausiosios Vadovybės! – sušuko ryšių karininkas. – Mums įsakyta palikti sektorių ir atsitraukti už vakuuminės sienos. Mes paliekame civilių transportus.
Kapitonas lėtai atsisuko į ryšių konsolę. Tolumoje, už laivo korpuso, tūkstančiai mažų gelbėjimosi šatliukų blykčiojo kaip jonvabaliai prieš artėjančią audrą. Imperija nusprendė išgelbėti tik savo elitą. Likusieji buvo pasmerkti tapti subatominėmis dulkėmis.
– Atšaukti atsitraukimą, – ištarė kapitonas. – nukreipkite energiją į skydus ir pradėkite civilių laivų vilkimą.
– Bet kapitone... tai prieštarauja tiesioginiam imperatoriaus įsakymui. Tai išdavystė.
– Tai išgyvenimas, – nukirto jis.
Tai buvo paskutinė diena, kai jis dėvėjo Imperijos laivyno uniformą. Diena, kai jis prarado viską: rangą, garbę ir tėvynę. Bet tą pačią akimirką, už tūkstančių šviesmečių, kitoje galaktikos pusėje, įvyko kažkas, kas sujungė jo likimą su visa Visata.
________________________________________
Šešėlių klanų teritorijoje, apleistos stoties gilumoje, ant šaltų metalinių grindų gulėjo mergina. Jos oda turėjo silpną, melsvą švytėjimą, o akys buvo užmerktos. Aplink ją dūzgė primityvūs generatoriai, tačiau ji girdėjo ne juos.
Savo prote ji girdėjo dainą.
Tai nebuvo garsas, plintantis oru. Tai buvo kvantinis virpesys, ateinantis tiesiai iš Galaktikos centro. Kiekvieną kartą, kai Juodoji skylė prarydavo žvaigždę, merginos kūnu pereidavo deginanti skausmo banga. Singuliarumas ne tiesiog plėtėsi. Jis šaukė. Ir ji buvo vienintelė visoje galaktikoje, kuri suprato šio šauksmo žodžius.
Ji atmerkė akis. Jos vyzdžiai buvo išsiplėtę, visiškai juodi, atspindintys pačią prarają.
– Jie ateina, – sušnabždėjo ji į tuštumą, jausdama, kaip tolimas, išsižadėtas kapitonas priima sprendimą, pakeisiantį viską. – Laivas pabudo. Laikas baigiasi.
1 SKYRIUS: Neoninė skylė
Praėjo treji metai nuo tada, kai Keidanas Reksas nustojo būti Imperijos laivyno herojumi ir tapo labiausiai ieškomu bėgliu keturiuose klanų sektoriuose. Imperatoriškąjį elitinį mundurą pakeitė nudrengtas, tepaluotas odinis apsiaustas, o valstybinius medalius – randai ir nuolatinis miego trūkumas.
Dabar jis sėdėjo „Neoninės skylės“ bare – abejotinos reputacijos kontrabandininkų ir piratų irštvoje, įkurtoje išgremžto asteroido viduje, pačiame Korporacijų sindikato pakraštyje. Čia oras buvo sunkus nuo pigaus sintetinio alkoholio ir kibernetinių implantų aušinimo skysčio garų.
– Tavo laivas vėl ryja hibridinį kurą kaip išprotėjęs, Keidanai, – pro dantų tarpą ištarė stambus, keturrankis barmenas, stumtelėdamas link jo stiklinę švytinčio melsvo skysčio. – Sindikato muitinė stiprina blokuotę. Kuras brangsta. Greitai tavo „Klajūnas“ bus tik brangus metalo laužas.
– „Klajūnas“ skris net tada, kai šis asteroidas pavirs dulkėmis, Brokai, – ramiai atsakė Keidanas, pirštų galais liesdamas stiklinę. Jo dešinioji ranka buvo pusiau mechaninė – pigus, bet tvirtas karinis implantas, kurį pats susimontavo po to, kai tikroji ranka buvo sutraiškyta per bėgimą iš Imperijos.
Keidanas gurkštelėjo gėrimo ir stebėjo baro gilumą. Jis čia buvo ne šiaip sau. Prieš dvi dienas jis gavo užšifruotą žinutę iš anoniminio informatoriaus. Žinutėje buvo tik koordinatės, laikas ir viena frazė: „Ji žino, kodėl miršta žvaigždės. “
Singuliarumas centre plėtėsi vis greičiau. Net ir čia, galaktikos pakraštyje, visi jautė tylią paniką. Pabėgėlių srautai iš vidinių sistemų augo kasdien. Klanai riejosi dėl išteklių, užuot ieškoję sprendimo. Pasaulis degė, o visi tiesiog bandė užsidirbti iš pelenų.
Staiga baro durys sunkiai atsidarė. Triukšmas akimirksniu nuslopo.
Į vidų įžengė figūra, apsiglobusi tamsiu, purvinu apsiaustu. Ji judėjo neįprastai grakščiai, tačiau keistai svirduliavo, tarsi prarastų pusiausvyrą. Kai gobtuvas šiek tiek nuslydo, Keidanas pastebėjo melsvą odos atspalvį ir ilgus, šviesius plaukus, kurie šiek tiek švytėjo neoninių lempų šviesoje.
Svetimšalė. Retos, beveik išnykusios rasės atstovė iš Anapusinių sektorių.
Mergina žengė kelis žingsnius, o tada suklupo prie pat Keidano stalo. Ji įsikibo į stalo kraštą, jos pirštai virpėjo. Kai ji pakėlė galvą, Keidanas krūptelėjo. Jos akys buvo visiškai juodos, be jokių vyzdžių, o aplink jas ryškėjo tamsios kraujagyslių gijos.
– Jis... jis vėl sušuko, – jos balsas nebuvo garsus, bet Keidano prote jis nuskambėjo kaip griaustinis, priversdamas suvirpėti jo paties smegenis. Tai buvo telepatinis impulsas, toks stiprus, kad mechaninė ranka trumpam sužaibavo statine elektra.
– Ei, mergaite, tau viskas gerai? – Keidanas sugriebė ją už pečių, neleisdamas nukristi. Jos oda buvo karšta kaip perkaitęs reaktorius.
– Singuliarumas... – sušnždėjo ji, žiūrėdama tiesiai į Keidano akis. – Jis ką tik prarijo Antrąjį klanų avangardą. Penkiasdešimt tūkstančių sielų... dingo per sekundę. Kodas keičiasi. Likimas... aktyvuotas.
Bare kilusį šurmulį nutraukė staigus metalinis skambesys. Pro duris įsiveržė keturi ginkluoti vyrai su sunkiasiais šarvais ir Sindikato saugumo ženklais. Jų veidus dengė nepermatomi šalmai, o rankose jie gniaužė plazminius šautuvus.
– Sindikato nuosavybė! Niekam nejudėti! – sušuko lyderis, nukreipdamas ginklą tiesiai į merginą. – Atiduokite svetimšalę, ir niekas nenukentės. Už jos galvą Imperija moka pakankamai, kad nusipirktume visą šį asteroidą.
Keidanas lėtai paleido merginą, leisdamas jai pasislėpti už stalo, ir pakilo. Jo ranka nepastebimai nuslydo prie po apsiaustu paslėpto pistoletinio blasterio. Keli metai piratavimo jį išmokė vieno: kai Imperija kažko labai nori, tai dažniausiai yra vienintelis dalykas, galintis juos sunaikinti.
– Na, vyručiai, – Keidano lūpose pasirodė šalta, ciniška šypsena. – Atrodo, kad šiandien jūsų laiminga diena. Nes aš labai nemėgstu nei Imperijos, nei tų, kurie dirba už jų pinigus.
Mechaninis jo pirštas nuspaudė blasterio saugiklį.
Mūšis „Neoninėje skylėje“
– Sėdėk žemai! – sušuko Keidanas, iškišdamas blasterį pro stalo kraštą ir paleisdamas tris greitus šūvius. Du iš jų pataikė į artimiausio Sindikato kario šarvus, priversdami jį atsitraukti, tačiau kiti trys persekiotojai jau užėmė taktines pozicijas ir spaudė juos ugnimi. Metalinis stalas pradėjo lydytis nuo karščio.
Staiga erdvė aplink juos pasikeitė. Oro temperatūra bare nukrito iki stingdančio šalčio, o visi neoniniai žibintai pradėjo mirksėti mirtinu dažniu. Mergina atsiklaupė, jos juodos akys pradėjo emituoti silpną, violetinę šviesą. Ji ištiesė rankas į priekį, jos pirštai virpėjo nuo įtampos.
– Ji manipuliuoja kvantiniu lauku! – suprato Keidanas, kai pamatė, kad artėjantys plazmos užtaisai ore staiga sulėtėjo, o jų trajektorijos ėmė krypti į šonus, tarsi atsitrenkdamos į nematomą gravitacinę sieną.
Mergina paleido galingą telepatinių ir gravitacinių bangų impulsą. Visi bare buvę nesandarūs metaliniai daiktai, stiklinės ir patys Sindikato kariai buvo nublokšti atgal į sienas. Jų elektroniniai šalmai sudegė nuo statinio išlydžio, o ginklai tiesiog išsijungė.
– Bėgam, kol jie neatgavo sąmonės! – sušuko Keidanas, sugriebdamas merginą, kuri po šio pliūpsnio buvo visiškai išsekusi ir vos laikėsi ant kojų. Jie išsiveržė pro galines baro duris tiesiai į techninius asteroido koridorius, vedančius link angarų.
________________________________________
Ant „Klajūno“ denio: tiesos akimirka
Po įtempto bėgimo siaurais koridoriais ir trumpo susišaudymo angare, „Klajūnas“ – galingas, nors ir aplamdytas korvetės klasės laivas – atsiplėšė nuo asteroido ir šovė į saugų vakuuminį prieglobstį.
Laivo medicinos skyriuje mergina sėdėjo ant gulto, gerdama maistinį tirpalą. Jos oda atgavo įprastą šviesiai melsvą atspalvį. Keidanas stovėjo pasirėmęs į durų staktą, stebėdamas ją pro savo cigaretės dūmus.
– Tu vos nesubrogdinai to baro, – ištarė jis. – Kas tu tokia? Ir kodėl Imperija pasirengusi sudeginti sektorių, kad tave sugautų?
– Mano vardas Elara, – jos balsas dabar buvo tylus, tačiau vis dar turėjo tą patį keistą, aidintį skambesį Keidano galvoje. – Aš esu paskutinė iš Ilirijiečių rados. Mano žmonės išnyko, kai Singuliarumas prarijo mūsų gimtąją sistemą prieš šimtmetį. Bet mes neišnykome atsitiktinai. Mes buvome sukurti tam, kad girdėtume jį.
Ji aktyvavo laivo holoprojektorių. Prieš juos išdygo trididžiulis Galaktikos centro modelis, kuriame baisingai sukosi Juodoji skylė.
– Tai, ką klanai laiko gamtos anomalija, yra „Ištrynimo protokolas“, – paaiškino Elara. – Jį paleido Kūrėjai – senovinė rasė, kuri suformavo šią galaktiką. Jie paliko saugiklį. Jei klanai peržengia tam tikrą destrukcijos ribą, Singuliarumas plečiasi, kol viską paverčia nuliu. Tačiau yra viltis.
Modelio centre sumirgėjo milžiniško, archajiško laivo kontūrai.
– „Astraea“ – Kūrėjų rasės laivas flagmanas. Jis įkalintas pačiame įvykių horizonto pakraštyje, kur laikas beveik stovi vietoje. Jo pagrindiniame kompiuteryje saugomas deaktyvavimo kodas. Tik aš galiu rasti kelią pro gravitacines anomalijas, nes mano protas sinchronizuojasi su laivo švyturiu. Bet mums reikia įgulos. Dviese mes nepergyvensime net pirmojo klanų kordono.
________________________________________
„Klajūno“ įgulos formavimas
Kad pasiektų galaktikos centrą, Keidanui ir Elarai reikėjo specialistų, kurie neturėjo ko prarasti. Keidanas atvertė savo seną kontaktų duomenų bazę.
• Tora „Kibirkštis“ (Mechanikė / Technokratų klanas):
o Kas ji: Ekscentriška inžinierė su kibernetinėmis akimis ir rankomis, pabėgusi iš Technokratų klano po to, kai buvo apkaltinta nelegaliais eksperimentais su Kūrėjų artefaktais.
o Rolė: Vienintelė, galinti palaikyti „Klajūno“ variklius stabilius, kai laivas artės prie Juodosios skylės gravitacinių šlyties zonų. Ji tiesiog pamišusi dėl idėjos pamatyti „Astraea“ technologijas.
• Vaelis (Taktikas ir snaiperis / Militaristinė imperija):
o Kas jis: Buvęs Keidano ginklo brolis iš Imperijos laivyno, elitas tarp elitų. Jis buvo nuteistas miriop už tai, kad atsisakė šaudyti į civilių bėglių laivus, tačiau Keidanas jį išvadavo iš kalėjimo-planetos.
o Rolė: Šaltakraujis strategas, žinantis visus Imperijos laivyno kodus, taktiką ir silpnąsias vietas. Jis valdo laivo ginkluotės sistemas su mirtinu tikslumu.
• Znikas (Informacijos brokeris ir pilotas-hakeris / Išteklių sindikatas):
o Kas jis: Mažo ūgio, mutavęs humanoidas iš žemųjų asteroidų sluoksnių, turintis tiesioginę neuroninę jungtį su laivo sistemomis. Jis nuolat kalba, vartoja per daug stimuliatorių ir yra skolingas pusę galaktikos.
o Rolė: Geba „pakeisti“ laivo elektroninį parašą, leisdamas jiems prašmėžuoti pro klanų radarus. Jo neuroniniai refleksai leidžia pilotuoti laivą per asteroidų laukus neįmanomu greičiu.
2 SKYRIUS: „Olimpo“ laužymas
„Olimpas-9“ buvo pragaras, padengtas neonu. Ši milžiniška, aplink dujų milžinę besisukanti Sindikato stotis veikė kaip pusiau gamykla, pusiau griežto režimo kalėjimas. Čia nebuvo sargybinių su uniformomis – tik koviniai dronai ir korporacijos samdiniai, saugantys tūkstančius vergų, gaminančių hibridinį kurą ir ardymui skirtus Kūrėjų artefaktus.
„Klajūnas“ sklandė stoties šešėlyje, išjungęs visus pagrindinius reaktorius. Laivo tiltelyje tvyrojo prietema.
– Pagal mano duomenis, tavo pamišusi inžinierė Tora uždaryta 4-ajame tyrimų sektoriuje, – tyliai ištarė Vaelis, valydamas savo ilgo nuotolio plazminio šautuvo lęšį. Jo balsas, kaip visada, buvo ramus ir mechaniškai tikslas. Jis buvo vienintelis, kurį Keidanas spėjo pasiimti su savimi dar prieš šį skrydį. – Tačiau stoties apsaugos kodai atsinaujina kas tris minutes. Jei neturime hakerio, mus sudegins vos pravėrus ventiliacijos liuką.
– Hakerį mes rasime pakeliui, – Keidanas patikrino savo mechaninės rankos energijos lygį. – Žemutiniuose blokuose sėdi Znikas. Tas mažas parazitas man skolingas tūkstantį kreditų, bet jo neuroninė jungtis gali sulaužyti net Imperijos šifrus. Vaeliai, tu lieki prie laivo ginklų. Jei reikalai pakryps bloga linkme, išdegink mums kelią.
– Kaip visada, kapitone, – Vaelis trumpam linktelėjo.
Keidanas atsisuko į Elarą, kuri sėdėjo šturmano kėdėje. Jos akys vis dar atrodė pavargusios po įvykių bare, tačiau melsvas odos švytėjimas buvo stabilus.
– Tu lieki čia, – pasakė jis jai. – Sindikatas parduotų tavo klaną už pusę galaktikos biudžeto.
– Aš einu su tavimi, Keidanai, – Elara pakilo, jos balsas nuskambėjo jo prote su keistu, neperkalbamu aidu. – Gamyklos gilumoje yra Kūrėjų energijos branduolys. Sindikatas bando jį išardyti. Jei jie jį pažeis, pusė šios sistemos sugrius. Aš jaučiu jo nestabilumą. Tau reikės manęs.
Keidanas akimirką dvejojo, ciniškai nusikeikė pusbalsiu ir numetė jai lengvą blasterį.
– Tik nešaudyk man į nugarą.
________________________________________
Po dešimties minučių jiedu jau brovėsi pro stoties techninius atliekų kanalus. Oras čia buvo karštas ir tvyrojo deginto metalo kvapas. Jie greitai pasiekė žemutinių kamerų bloką.
Už grotuotų durų, apsuptas dešimčių monitorių ir laidų, ant grindų sėdėjo mažas, humanoidiškas padaras su keturiomis ausimis ir didžiuliais kibernetiniais akiniais, tiesiogiai įaugusiais į jo kaukolę. Tai buvo Znikas. Jis karštligiškai kažką spaudė delniniame kompiuteryje, nuolat murmėdamas po nosimi.
– Znikai, – sušnždėjo Keidanas, prieidamas prie magnetinės spynos.
Mažasis padaras pašoko, jo ausys suvirpėjo.
– Reksas?! Šventas Singuliarumas, tu gyvas! Atėjai atsiimti skolos? Klausyk, aš dabar neturiu nė vieno kredito, bet jei mane iš čia ištrauksi, aš galiu pavogti visus šios stoties finansinius duomenis...
– Man nereikia tavo duomenų. Man reikia tavo smegenų, – Keidanas pridėjo mechaninę ranką prie spynos konsolės. Jo rankos implantas iškrovė stiprų elektros impulsą, sudegindamas spyną. Durys atsidarė. – Prisijunk prie stoties tinklo. Mums reikia Toros.
Znikas akimirksniu išsitraukė iš riešo ilgą šviesolaidinį kabelį ir tiesiogiai įsmeigė jį į artimiausią sieninį terminalą. Jo akys užsivertė, palikdamos tik baltymus, o per akinių stiklus pradėjo bėgti žalios kodo eilutės.
– Oooo, čia geras tinklas... saldus tinklelis... – suburbėjo Znikas, jo kūnas šiek tiek trūkčiojo. – Taip, matau tavo inžinierę. Ji 4-ajame bloke. Bet yra problema, kapitone. Ji dabar bando rankiniu būdu suvaldyti Kūrėjų artefaktą, kurį Sindikato mokslininkai netyčia aktyvavo. Jei ji patrauks rankas, tas daiktas išgarins visą „Olimpą-9“. Judam, judam!
________________________________________
Kai jie įsiveržė į 4-ojo bloko laboratoriją, vaizdas gniaužė kvapą. Didžiulės salės centre, magnetiniame lauke, kabojo juodo, nešviesą atspindinčio metalo kubas – Kūrėjų relikvija. Iš jo sklido akinantys balti žaibai, kurie skaldė laboratorijos sienas.
Prie valdymo pulto, apsupta degančių ekranų, stovėjo mergina su purvinais drabužiais, trumpais, ugniniai raudonais plaukais ir mechanine apsaugine kauke ant veido. Tai buvo Tora. Jos kibernetinės rankos judėjo neįmanomu greičiu per pultą, o jos pačios dirbtinės akys sukosi bandydamos suvesti kvantines lygtis.
– Netoli, dar šiek tiek! Jūs, idiotai iš Sindikato, nežinote, ką darote! – rėkė ji, nors aplink ją visi mokslininkai jau buvo pabėgę arba gulėjo be sąmonės.
– Tora! – sušuko Keidanas, bandydamas per rėkiantį energijos garsą prisišaukti ją. – Mes bėgam iš čia! Palik tą daiktą!
– Negaliu, kapitone! – Tora net neatsisuko. – Jei aš dabar nutrauksiu seką, šis kubas sukurs mikrosinguliarumą ir mus visus sutraiškys į atomus! Man reikia dar trijų minučių, kad stabilizuočiau jo poliarumą, bet mano pultas dega!
Staiga Elara žengė į priekį. Ji ignoravo Keidano perspėjimą ir pradėjo eiti tiesiai link spinduliuojančio kubo. Balti žaibai šaudė aplink ją, bet nė vienas nepalietė jos kūno – jie lenkėsi, tarsi jausdami jos buvimą.
– Elara, stop! – suriko Keidanas.
Mergina užsimerkė. Ji ištiesė abi rankas į kubo pusę. Jos melsva oda pradėjo intensyviai švytėti, o laborotorijoje pakibę žaibai staiga pakeitė spalvą iš baltos į švelniai violetinę. Skleidžiamas triukšmas akimirksniu nutilo. Kubas pradėjo lėčiau suktis, kol galiausiai ramiai nusileido ant magnetinės platformos.
Tora nušovė kaukę nuo veido, jos tikrosios ir kibernetinės akys buvo išsiplėtusios iš šoko. Ji žiūrėjo tai į kubą, tai į Elarą.
– Tu... tu tiesiog rankiniu būdu pakeitei kvantinį dažnį? – Tora atrodė labiau susižavėjusi nei išsigandusi. – Kas tu tokia? Man reikia tave ištirti! Man reikia išardyti tavo laivą! Aš einu su jumis!
– Puiku, sutarta, – nukirto Keidanas, išgirsdamas koridoriuje kaukiančias Sindikato apsaugos sirenas. – Znikas jau bėga link angaro, o Sindikato samdiniai jau pakeliui. Tora, griebk savo įrankius, mes skrendam.
3 SKYRIUS: Kvantinis proveržis
– Jie uždarė pagrindinius angaro vartus! Trys metrai gryno titanato plieno! – Zniko balsas klykė per laivo intercomą, kol jo pirštai, sujungti su šviesolaidiniais kabeliais, judėjo virš valdymo pulto kaip pamišę. „Klajūnas“ drebėjo nuo artėjančių Sindikato sunkiųjų baterijų šūvių.
– Znikai, sakiau, kad surastum išėjimą, o ne komentuotum architektūrą! – Keidanas įsitvėrė į kapitono kėdės atlošus, kai laivo skydai sugėrė dar vieną plazmos smūgį.
– Yra vienas kelias, kapitone, bet tau jis nepatiks! – mažuoju hakerio veidu nubėgo prakaitas. – Techniniai aušinimo tuneliai, kuriais stotis išmeta perkaitusias dujas į atvirą kosmosą. Plotis – trisdešimt du metrai. Mūsų laivo plotis – dvidešimt aštuoni. Matematika sako, kad mes prarasime šoninius sparnus, bet išliksime gyvi!
– Suk ten! – nukirto Keidanas. – Vaeliai, kas už mūsų nugaros?
Ginkluotės sekcijoje Vaelis sėdėjo visiškai ramus, jo akis buvo prispausta prie taktinio taikiklio. Jo rankos ant lazerinių patrankų valdiklių judėjo milimetro tikslumu, be jokio streso.
– Keturi Sindikato „Grobiko“ klasės interceptoriai uodegoje, kapitone. Jie bando užrakinti mūsų variklius. Leidžiu atsakomąją ugnį.
Laivas staigiai pasviro devyniasdešimt laipsnių kampu ir nėrė žemyn, į tamsią, garuojančią „Olimpo-9“ gamyklos apačią. Vaelio paleisti simetriški raudoni lazerių spinduliai perskrodė tamsą ir rėžėsi į pirmąjį persekiotoją, paversdami jį pleškančių nuolaužų debesiu. Tačiau kiti trys naikintuvai sekė iš paskos į siaurą, metalinį aušinimo tunelį.
________________________________________
Tuo pat metu, apatiniame denyje, laivo laboratorijoje tvyrojo visiškai kitokia, mistinė atmosfera. Čia garsūs išorės sprogimai aidėjo tik kaip prislopinti dūžiai.
Tora karštligiškai litavo naujus kontaktus prie savo nešiojamo skenerio, o Elara stovėjo priešais Kūrėjų kubą, kuris ramiai levitavo virš stalo.
– Laiko nėra, Elara! Jei tie vyrukai viršuje neras kelio lauk, mes tapsime gražiausiu fejerverku šiame sektoriuje, – Tora nusibraukė ugninius plaukus nuo kaktos, jos kibernetinė akis autofokusavo kubo paviršiuje pasirodančius ženklus. – Kubas reaguoja į tavo smegenų dažnius. Prisijunk prie jo!
Elara giliai įkvėpė ir uždėjo rankas ant šalto, nepermatomo metalo. Vos jai prisilietus, kubas prabudo. Juodos briaunos ėmė slinktis, o iš vidaus išsiveržė ne šviesa, o tirštas, trididžiulis žvaigždėlapis, kuris akimirksniu užpildė visą laboratorijos erdvę. Tai buvo Paukščių Tako modelis, tačiau jis atrodė kitaip – žvaigždžių sistemos buvo sujungtos švytinčiomis kvantinėmis gijomis, o centre baisingai alsavo Singuliarumas.
– Tai ne šiaip žemėlapis... – Tora achnė, jos dirbtinė akis fiksavo terabaitus informacijos. – Tai navigacinis raktas. Žiūrėk, aplink Juodąją skylę yra stabilios gravitacinės kišenės. Saugūs koridoriai, kur laikas nesukelia anihiliacijos!
– Tai daina... – sušnždėjo Elara, jos akys vėl tapo visiškai juodos, o kūnas ėmė silpnai vibruoti kartu su laivo reaktoriumi. – Kubas rodo ne vietą. Jis rodo ritmą. „Astraea“ flagmanas nėra paslėptas. Jis laukia konkretaus signalo. Šis kubas yra signalo generatorius. Be jo, priartėjus prie flagmano, jo gynybinės sistemos mus ištrintų iš erdvėlaikio.
Staiga žemėlapis suvirpėjo ir centre esantis Singuliarumas nusidažė ryškia, kraujo raudonumo spalva. Nauja duomenų banga perskrodė ekranus.
– O ne... – Toros balsas prarado visą entuziazmą. – Kapitone! Keidanai! Girdi mane?!
________________________________________
Kapitono tiltelyje kvepėjo svylančia izoliacija. „Klajūnas“ skriejo aušinimo tuneliu, o laivo bortai skrebeno į metalines stoties sienas, palikdami milijonus žiežirbų. Znikas klykė iš džiaugsmo ir siaubo vienu metu, atlikdamas neįmanomus manevrus tarp milžiniškų, besisukančių ventiliatoriaus menčių.
– Girdžiu tave, Tora! Kalbėk greitai, nes tuoj prarasim anteną! – sušuko Keidanas, taisydamas rankinį stabilizatorių.
– Kubas parodė Singuliarumo plėtimosi grafiką! – per triukšmą rėkė Tora iš intercomų. – „Ištrynimo protokolas“ paspartėjo. Kažkas aktyvavo antrąją fazę. Mes turime ne kelis mėnesius, kaip manė klanai. Mes turime septynias dienas, kol Juodoji skylė negrįžtamai pasiglemš vidinius klanų sektorius ir prasidės grandininė visos galaktikos griūtis!
Keidanas akimirkai sustingo. Septynios dienos. Lenktynės su laiku ką tik tapo sprintu su mirtimi.
– Znikai, ištrauk mus iš šio vamzdžio! – suriko kapitonas.
– Paskutinis posūkis! Laikykitės už savo sielų! – sušuko mažasis pilotas.
„Klajūnas“ tiesiogine prasme iššovė iš aušinimo tunelio galo į atvirą kosmosą, kartu su savimi išsinešdamas tonas degančių dujų. Paskutinis Sindikato persekiotojas nespėjo sureaguoti ir rėžėsi į stoties išorines konstrukcijas, sprogdamas ryškia ugnimi.
Priešais juos atsivėrė begalinis, tamsus kosmosas, o tolumoje, fone, grėsmingai pulsavo galaktikos centras. Jie buvo laisvi, jie turėjo raktą, tačiau laikrodis jau skaičiavo jų paskutines valandas.
4 SKYRIUS: Tarp geležies ir šviesos
– Septynios dienos. Tiksliau, šešios dienos ir aštuoniolika valandų, – Znikas sėdėjo susirietęs šturmano kėdėje, jo keturios ausys nervingai virpėjo, o akinių stikluose atsispindėjo raudonas laikmačio mirksėjimas. – Man nepatinka šie skaičiai, kapitone. Jie per maži gyvybės palaikymui.
„Klajūnas“ drebėjo hipererdvės pakraštyje. Priešais juos, holovizoriuje, vėrėsi šiurpus vaizdas. Pirmasis Imperijos kordonas atrodė kaip neįveikiama metalinė siena kosmoso tuštumoje. Šimtai sunkiųjų kreiserių, išrikiuotų geometrine tvarka, suformavo gynybinį tinklą aplink visą vidinį galaktikos žiedą. Tarp jų blykčiojo minų laukai ir gravitaciniai tinklai, skirti pagauti bet kokį neautorizuotą laivą.
O tiesiai už šios blokuotės linijos, paskendusi melsvame kosminių dujų ūke, kabojo „Aethelgard“ – Technokratų klano tyrimų stotis. Vienintelė vieta galaktikoje, kur buvo sintetinamas „Kvantinis liumenas“ – hibridinis kuras, galintis apsaugoti „Klajūno“ variklius nuo Singuliarumo sukeliamo erdvėlaikio draskymo.
– Tai savižudybė, – Tora stovėjo už Keidano nugaros, nervingai sukiodama savo mechaninį veržliaraktį. – Net jei Znikas paslėps mūsų elektroninį parašą, Imperijos skeneriai pamatys mūsų laivo korpusą plona akimi. Mums reikia stebuklo.
– Mums nereikia stebuklo. Mums reikia biurokratijos, – į tiltelį žengė Vaelis. Jis buvo apsivilkęs savo seną, apdegusią Imperijos kapitono uniformą, kurios visi skiriamieji ženklai ir medaliai buvo grubiai nuplėšti. Rankoje jis laikė seną duomenų kristalą. – Tai mano buvusio flagmano, „Geležinio sargo“, atpažinimo kodai. Prieš trejus metus jie buvo užšifruoti aukščiausiu lygmeniu. Imperijos karinė mašina yra lėta – jei kodo neištrynė rankiniu būdu, sistemoje mes vis dar rodomi kaip slaptos misijos kreiseris.
– Arba kaip išdavikai, kuriuos reikia sušaudyti vietoje, – ciniškai pastebėjo Keidanas, taisydamasis savo apsiaustą. – Vaeliai, tu supranti, kad tai gali būti spąstai? Jei tavo kodai suveiks kaip pavojaus signalas, mus apsups pusė Imperijos laivyno per penkias sekundes.
– Žinau, kapitone. Bet kitas kelias – skristi tiesiai į jų patrankų ugnį. Pasirinkimas jūsų.
Keidanas pažvelgė į Elarą. Mergina tyliai sėdėjo kampe, jos akys buvo užmerktos, o pirštų galiukai lengvai lietė ant grindų pastatytą Kūrėjų kubą. Ji pajuto jo žvilgsnį ir atmerkė savo juodas akis.
„Jie bijo, Keidanai“, – jos balsas nuskambėjo tiesiai kapitono prote. „Imperijos kariai kordonuose nežino apie Kūrėjų kodą. Jie tiesiog mato artėjančią tamsą. Jų baimė daro juos aklus. Naudokis tuo. “
Keidanas giliai įkvėpė ir linktelėjo Znikui.
– Įkelk kodus. Judam į priekį. Mažu greičiu.
________________________________________
„Klajūnas“ išniro iš hipererdvės tiesiai priešais Imperijos flagmaną „Nenugalimasis“ – kilometro ilgio metalinį monstrą, kurio patrankos buvo didesnės už visą Keidano laivą.
– Dėmesio, neatpažintas laive, – per ryšio kanalą nuskambėjo šaltas, metalinis Imperijos dispečerio balsas. – Jūs įžengėte į nulinės tolerancijos zoną. Identifikuokite save arba būsite sunaikinti.
Znikas karštligiškai suvedė Vaelio kodus į siųstuvą. Tiltelyje tvyrojo tokia tyla, kad girdėjosi, kaip laivo aušinimo skystis teka vamzdžiais. Penkios sekundės praėjo kaip metai. Dešimt sekundžių.
Staiga dispečerio balsas pasikeitė, jame pasigirdo neužtikrintumas ir griežta pagarba:
– Identifikacija patvirtinta. Slaptoji misija „Sargas-9“. Atpažinimo kodas: Kapitonas Vaelis. Atsiprašome už trukdymą, ser. Jums leidžiama praeiti link „Aethelgard“ stoties techninio sektoriaus. Imperijos šlovė te lydi jus.
Ryšys nutrūko. Znikas garsiai išpūtė orą, o Tora vos nenukrito ant grindų iš palengvėjimo.
– Suveikė... Šventas reaktoriau, suveikė! – sušnždėjo hakeris.
– Per anksti džiaugtis, – Vaelis neatsitraukė nuo taktinio ekrano. – Pažiūrėkite į kito kreiserio judėjimą. „Geležinis sargas“ keičia kursą. Jie nesiuntė mums perspėjimo, bet jie artėja prie mūsų trajektorijos. Jie kažką įtaria. Oficialiai mes turime apie dešimt minučių, kol jie supras, kad šis kodas priklauso mirusiam arba nuteistam žmogui.
– Dešimt minučių yra daugiau nei pakankamai, – Keidano akys žybtelėjo koviniu azartu. – Znikai, nukreipk laivą tiesiai į „Aethelgard“ kuro saugyklų dokus. Tora, ruošk savo magnetinius siurblius. Pavogsim jų šventąjį kurą ir dingsim iš čia, kol Imperija nespėjo suprasti, kas juos apmovė.
________________________________________
„Klajūnas“ prisiglaudė prie Technokratų stoties kuro pylimo platformos. Aplinkui dūzgė automatiniai dronai, kurie nereagavo į laivą, nes Imperijos leidimas suteikė jiems visišką prieigą.
Tora ir Keidanas, vilkėdami magnetinius kostiumus, iššoko ant stoties išorinio korpuso. Priešais juos pro skaidrius apsauginius skydus matėsi milžiniškos talpos, pripildytos neoniškai šviečiančio, tiršto melsvo skysčio. Tai buvo Kvantinis liumenas.
– Tai grožis... – Tora prisijungė savo įrankius prie stoties vožtuvo. – Šis kuras nereaguoja į įprastus dėsnius. Jis stabilizuoja erdvę aplink laivo variklį. Su juo mes galime įskristi net į pačią prarają!
– Mažiau kalbų, daugiau siurbimo, – paragino Keidanas, stebėdamas kosmoso tuštumą.
Staiga jo ausinėse pasigirdo panikos pilnas Zniko balsas iš laivo tiltelio:
– Kapitone! Turime problemą! Didelę, geležinę problemą! Tas Imperijos kreiseris, kuris mus sekė... jie ką tik paleido tris kovinius šatlus su elitiniais šturmuotojais. Ir jie skrenda tiesiai į mūsų doką! Negana to, stoties viduje aktyvavosi automatinė Technokratų apsauga. Jie suprato, kad kuras teka ne į tą pusę!
Laboratorijoje likęs kubas staiga pradėjo skambėti žemu, vibruojančiu garsu, o Elara laive stipriai susiėmė už galvos.
„Keidanai... “ – jos telepatinis šauksmas buvo pilnas skausmo. „Jie jau žino. Ne tik Imperija. Singuliarumas... jis ką tik pajuto kubo aktyvavimą. Jis siunčia kvantinę bangą tiesiai į šią stotį. Jūs turite bėgti dabar pat! “
5 SKYRIUS: Erdvėlaikio lūžis
Atviras kosmosas neturi garso, tačiau Keidanas jautė kiekvieną šūvį per savo magnetinių batų vibraciją stoties korpuse.
Trys Imperijos šatliai išmetė elitinius šturmuotojus, kurie su magnetiniais šarvais pradėjo judėti link kuro platformos. Jų balti šarvai atspindėjo melsvą stoties neoną. Pirmieji plazmos užtaisai tyliai, bet mirtinai rėžėsi į metalą šalia Toros kojų.
– Siurblys veikia tik septyniasdešimčia procentų! – per vidinį ryšį rėkė Tora, viena ranka prispaudusi vožtuvą, o kita bandydama atsišaudyti mažu pistoletu. – Jei dabar atjungsime, pusė kuro išgaruos į vakuumą!
– Aš tave dengiu, dirbk! – Keidanas atsiklaupė ant vieno kelio, jo mechaninė ranka tvirtai užfiksavo sunkųjį blasterį.
Vakuumo tyloje staiga sužibo akinantis raudonas spindulys. Tai buvo Vaelis. Sėdėdamas „Klajūno“ bokštelyje, jis paleido idealiai tikslų šūvį – vienas iš Imperijos šturmuotojų tiesiog išgaravo, o jo likučius kosminė trauka nusviedė į šalį. Tačiau likę priešai buvo patyrę veteranai. Jie išskleidė nešiojamus energijos skydus ir spaudė Keidaną ugnimi.
________________________________________
Tuo pat metu laivo tiltelyje Znikas pasiekė savo pamišimo viršūnę. Jo kabeliai buvo tiesiogiai sujungti su Technokratų stoties pagrindiniu procesoriumi. Jo keturios ausys sukosi į skirtingas puses, o burna putojo nuo adrenalino.
– O taip! Jūs norite „Olimpo“ hakerio? Jūs gausite visą šou! – Znikas nusijuokė, jo pirštai skraidė virš virtualių klaviatūrų. – Technokratų gynybos sistema... leiskite man pakeisti jūsų prioritetus. Štai! Tie dideli Imperijos kreiseriai nėra jūsų draugai. Jie yra... taikiniai!
„Aethelgard“ stoties gilumoje suveikė senoviniai gynybos mechanizmai. Milžiniškos, orbitinės Technokratų lazerinės baterijos, kurios iki šiol miegojo, lėtai apsisuko ir nusitaikė tiesiai į Imperijos flagmaną „Nenugalimasis“.
Po akimirkos stotis išspjovė tris galingus energijos spindulius, kurie rėžėsi į Imperijos kreiserio skydus. Kosmosas nušvito nuo sprogimų. Imperijos laivynas akimirksniu atsakė ugnimi, manydamas, kad Technokratai juos išdavė. Koncepcinis karas tarp dviejų galingiausių klanų prasidėjo per kelias sekundes.
________________________________________
Ir tada smogė Singuliarumas.
Tai nebuvo fizinė banga. Tai buvo kvantinis lūžis. Erdvė aplink stotį pradėjo raitytis kaip karštas oras virš dykumos. Laikas prarado savo tiesinę prasmę.
Keidanas, taikydamasis į šturmuotoją, staiga pamatė, kad jo blasterio šūvis juda taip lėtai, jog jį galima stebėti plika akimi. Bet baisiausia buvo ne tai. Aplink jį esantis kosmosas išbluko, ir jis pamatė savo senojo flagmano „Geležinis sargas“ koridorius prieš trejus metus. Prieš jį stovėjo jo paties jaunesnė versija, o aplink skambėjo mirštančių žmonių klyksmai, kuriuos jis bandė išgelbėti. Vizija buvo tokia tikra, kad jis pamiršo, kur esąs, ir nuleido ginklą.
Tora pamatė savo tėvą, Technokratų mokslo tarybos narį, kuris ją pasmerkė tremčiai. Vaelis holovizoriuje išvydo savo paties mirties nuosprendžio pasirašymą. Visi buvo įkalinti savo praeities košmaruose, kol realybė aplink juos ištirpo.
„NE PASIDUOKITE! “ – Elaros balsas perskrodė kiekvieno įgulos nario protą kaip tyras, stingdantis ledas.
Laivo laboratorijoje Elara stovėjo pakilusi virš žemės, jos kūnas švytėjo intensyvia, nepermatoma violetine šviesa. Jos juodos akys verkė krauju, o Kūrėjų kubas priešais ją sukosi tokiu greičiu, kad atrodė kaip vientisas šviesos rutulys. Ji naudojo visas savo Ilirijiečių giminės dvasines ir kvantines jėgas, kad sukurtų stabilumo lauką aplink „Klajūną“ ir jo įgulą. Ji tiesiogine prasme laikė jų protus ir laiko tėkmę savo rankose, neleisdama Singuliarumui jų ištrinti.
Dėl jos pastangų vizijos išsisklaidė. Laikas grįžė į savo vėžes.
– Kuris dabar amžius?! – Tora atsuko akis, suklupusi prie kuro pulto. Ekranas sužibo žaliai. – Šimtas procentų! Kuras mūsų! Kapitone, judam!
Keidanas, atgavęs realybės pojūtį, paleido paskutinį šūvį į likusį šturmuotoją, nusviesdamas jį į atvirą kosmosą, ir sugriebė Torą už diržo. Jie magnetiniais lynais pritraukė save prie „Klajūno“ šliuzo, kuris akimirksniu užsidarė.
– Znikai, nešam kudašių iš čia! – sušuko Keidanas, vos įsiveržęs į tiltelį ir nusimesdamas šalmą.
– Su didžiausiu malonumu! – Znikas nuspaudė pagrindinį jungiklį.
Varikliai, maitinami naujuoju Kvantiniu liumenu, suleido neįtikėtiną melsvą energiją į laivo pagrindinį reaktorių. „Klajūnas“ šovė į priekį tokiu greičiu, kad aplink jį esanti erdvė tiesiog susisuko, palikdama už nugaros liepsnojantį karą tarp Imperijos laivyno ir Technokratų stoties.
Jie išgyveno pirmąjį kordoną. Bet kaina buvo didelė – Elara gulėjo ant tiltelio grindų be sąmonės, o iki visiško galaktikos sunaikinimo liko tik penkios dienos.
6 SKYRIUS: Proto ir erdvės gelmės
„Klajūno“ medicinos skyriuje tvyrojo dūzgianti, baimę kelianti tyla. Elara gulėjo ant gulto, jos kūnas periodiškai trūkčiojo nuo neurologinių iškrovų. Melsva oda bluko, o iš juodų akių kampučių džiūvo tamsios gijos.
– Jos smegenų bangos visiškai sinchronizavosi su Singuliarumu, – Tora karštligiškai jungė Kūrėjų kubo laidus prie medicininio skenerio šalmų. – Ji ne šiaip be sąmonės, kapitone. Jos protas yra užrakintas Juodosios skylės kodo kilpoje. Jei mes neįeisime ten ir neištrauksime jos, po kelių valandų jos smegenys tiesiog sudegs.
– Junk mus, – Keidanas užsidėjo neuroninį šalmą ir atsigulė greta. – Vaeliai, perimk laivo kontrolę. Znikai, pasiruošk. Mes artėjame prie tikslo.
________________________________________
Aklas šuolis į įvykių horizontą
Laivo tiltelyje Znikas ir Vaelis matė tai, kas galėjo išvaryti iš proto bet kurį kosmoso keliautoją. „Klajūnas“ pasiekė Galaktikos centrą.
Priekyje vėrėsi baisinga gravitacinė audra – tūkstančių šviesmečių pločio degančios plazmos, sudraskytų planetų ir grynos energijos verpetas, besisukantis aplink Singuliarumą. Čia neveikė jokie navigaciniai prietaisai. Laiko jutikliai laivo ekrane tiesiog pradėjo skaičiuoti atgal, o skydai staugė nuo apkrovos.
– Varikliai maitinami Kvantiniu liumenu, jie rėkia iš galios, bet aš nematau kur skristi! – Zniko keturios ausys buvo visiškai prispaustos prie galvos, o jo pirštai drebėjo ant rankinio valdymo. – Be Elaros mes esame akli!
– Skrisk tiesiai į audros akį, Znikai, – Vaelis sėdėjo nejudėdamas, stebėdamas, kaip kosminės dulkės rėžiasi į laivo korpusą. – Ten turėtų būti reliatyvumo taškas. Jei nukrypsi bent per laipsnį, gravitacija mus pavers subatominiais siūlais.
– Aklas šuolis prasideda! Laikykitės! – rėkė mažuoju pilotu, stumdamas droselį iki galo. Laivas nėrė į liepsnojantį kvantinį chaosą.
________________________________________
Kūrėjų paslaptis: Elaros pasąmonė
Tą pačią akimirką Keidano ir Toros protai buvo nublokšti į skaitmeninę, šaltą Elaros pasąmonės erdvę. Aplink juos nebuvo sienų – tik begalinės, švytinčios Kūrėjų kodo eilutės, skriejančios tamsiame vakuume, ir griūvantys gigantiški miestai iš šviesos.
Sluoksnio centre jie rado Elarą. Ji klūpėjo, susiėmusi už galvos, o priešais ją vėrėsi trididžiuliai senovės prisiminimai, kuriuos kubas iškodavo. Tai buvo tamsi tiesa apie jos rasės praeitį.
– Elara! – Keidanas pribėgo ir sugriebė ją už pečių. Šioje erdvėje jo mechaninė ranka atrodė sukurta iš tyros, mėlynos energijos. – Mes turime eiti! Laivas griūva!
– Jūs nesuprantate... – Elara pakėlė galvą, jos veidu tekėjo virtualios ašaros. – Mano rasė... Ilirijiečiai. Mes nebuvome aukos. Mes buvome tie, kurie sukūrė Singuliarumą.
Tora ir Keidanas sustingo, o aplink juos esančios kodo gijos sužibo raudonai, rodydamos praeities vaizdus. Prieš milijonus metų Ilirijiečių civilizacija pasiekė kvantinio tobulumo viršūnę. Tačiau išdidumas ir nesibaigiantys klanų karai dėl resursų vos nesunaikino visatos. Kūrėjai suprato, kad protingos rasės visada linkusios į savidestrukciją.
– Jie užprogramavo „Ištrynimo protokolą“ kaip bausmę ir pamoką, – kalbėjo Elara, jos balsas aidėjo tūkstančiais tonų. – O mano giminę jie modifikavo, kad būtume gyvi raktai. Bet mes nesame gelbėtojai. Kad sustabdytume Singuliarumą, flagmane „Astraea“ reikalaujama gyvybės energijos aukos. To, kuris įves kodą, protas bus visiškai ištrintas ir integruotas į Juodosios skylės šerdį. Aš žinojau tai... todėl aš pasidaviau. Aš nenoriu išnykti.
Tora nusimetė savo virtualų skenerį. Jos kibernetinė akis įsmeigė į Elarą:
– Paklausyk manęs, kosminė mergaitė. Kūrėjai buvo sena, ciniška rasė, kuri nemokėjo taisyti savo klaidų be naikinimo. Bet mes esame čia. Keidanas išdavė Imperiją, aš susprogdinau laboratoriją, Znikas rizikuoja savo kailiu ne dėl to, kad leistume visatai išsitrinti. Mes perrašysime tą kodą! Mano rankos sukurtos tam, kad laužytų senovines taisykles!
Keidanas ištiesė jai savo dešinę, energijos ranką:
– Mes nepaliekame savo įgulos narių, Elara. Niekada. Eime su mumis ir susitvarkykime su tuo laivu kartu.
Elara pažvelgė į juos abu. Jos juodose akyse pirmą kartą pasirodė maža, žmogiška, gyva kibirkštis. Ji tvirtai suėmė Keidano ranką. Kvantinis ryšys suksis su trenksmu.
________________________________________
Sugrįžimas į realybę: Priešais „Astraea“
Keidanas ir Tora atgavo sąmonę ant grindų, sunkiai gaudydami orą ir nusiplėšdami šalmus. Greta jų Elara staigiai atsisėdo, jos oda vėl spinduliavo sveika, melsva šviesa.
– Perėmiau navigaciją! – sušuko ji, jos akys akimirksniu sinchronizavosi su pagrindiniu laivo ekranu. – Znikai, dešimt laipsnių į kairę! Dabar!
Laivas atliko staigų manevrą, prašmėžuodamas pro milžinišką plazmos pliūpsnį, ir staiga... viskas nutilo. „Klajūnas“ pateko į gravitacinę kišenę – pačią audros akį, kur laikas tekėjo taip lėtai, kad aplinkui besisukantys kosminiai kūnai atrodė sustingę vietoje.
O ten, tiesiai priešais juos, levitavo „Astraea“.
Tai buvo neįtikėtino dydžio, kelių dešimčių kilometrų ilgio flagmanas. Jo korpusas buvo nukaltas iš nepažįstamo, juodo kristalo, kuris sugerdavo ir laužydavo šviesą. Laivas atrodė kaip miegantis gotikinis monstras, o jo centre tamsiai pulsavo taškas, tiesiogiai sujungtas su pačiu Singuliarumu. Iki visiško galaktikos ištrynimo liko tik 4 dienos.
– Mes vietoje, – tyliai ištarė Keidanas. – Ruoškitės išsilaipinimui. Tai paskutinis mūsų stabdymas.
7 SKYRIUS: Saugotojų gimimas
Juodojo kristalo koridoriai „Astraea“ flagmano gilumoje atrodė sukurti ne iš materijos, o iš sustingusio laiko. Kiekvienas įgulos žingsnis aidėjo tūkstantmečių senumo tyloje. Komandai pasiekus laivo šerdį, prieš juos atsivėrė gigantiška salė, kurios centre pulsavo grynos antimaterijos rutulys. Tai buvo „Ištrynimo protokolo“ valdymo pultas.
– Laikrodis rodo paskutines minutes, – Zniko balsas pirmą kartą nuskambėjo visiškai rimtai, be jokio įprasto humoro. Jo delninis kompiuteris tiesiog lydėsi nuo čia tvyrančio kvantinio slėgio. – Singuliarumas pasiekė kritinę masę. Jei neįvesime kodo per artimiausias tris minutes, grandininė reakcija ištrins Paukščių Taką.
Elara žengė prie centrinės platformos. Kūrėjų kubas, kurį jie atsinešė, levitavo virš jos delnų, briaunoms karštligiškai sukantis ir ieškant jungties su flagmano terminalu. Merginos veidu vėl pradėjo tekėti tamsios neurologinio streso gijos. Ji pakėlė rankas, pasiruošusi atiduoti savo protą sistemai.
– Likit sveiki, – sušnabždėjo ji. – Aš išgelbėsiu jus. Tai vienintelis kelias.
– Velniop vienintelius kelius, – Keidanas tvirtai sugriebė ją už dešiniojo riešo. Jo mechaninė ranka sužibo melsva, gyva energija, tiesiogiai rezonuojančia su kubu. – Mes sakėme, kad nepaliekame savo įgulos narių. Jei ši mašina nori Ilirijiečių proto, ji turės priimti mus visus.
Tora žengė į priekį ir uždėjo savo kibernetinį delną ant Keidano peties.
– Aš visą gyvenimą norėjau suprasti, kaip veikia ši visata. Neleisiu tau vienam pamatyti viso vaizdo, kapitone.
Vaelis tyliai priėjo iš kitos pusės, padėdamas savo sunkią ranką ant Elaros peties. Jo veide nebuvo baimės – tik šalta, rami kario disciplina.
– Imperijoje mus mokė mirti už sistemą. Šiandien aš pasirenku gyventi už kažką didesnio.
Netgi Znikas, drebėdamas iš baimės, pribėgo ir įsikibo į Keidano apsiausto kraštą, išsitraukdamas savo hakerio kabelius.
– Ooo, Šventas Singuliarumas... jei jau būsim ištrinti, tai bent su geriausia kompanija galaktikoje!
Elara achnė, kai Kūrėjų kubas išspjovė tūkstančius violetinių ir auksinių energijos gijų, kurios akimirksniu apvijo visą penkių asmenų įgulą. Tai nebuvo skausmas. Tai buvo visiška, absoliuti vienybė.
________________________________________
Tą sekundę jų protai susiliejo į Kolektyvinį protą.
Keidanas pajuto Toros vaikišką smalsumą ir meilę mašinoms. Tora išgyveno Vaelio praeities netekčių skausmą ir jo nepalaužiamą garbės kodeksą. Visi jie pajuto begalinį Zniko norą išgyventi prieš visas tikimybes. O centre buvo Elara – jos gili dvasinė daina ir tūkstantmetis Ilirijiečių liūdesys.
Kūrėjų sistema, sukurta reikalauti vienos gyvybės aukos, gavo kažką daug galingesnio – penkių skirtingų sielų, klanų ir patirčių simfoniją. Apkrova, kuri turėjo akimirksniu sudeginti Elaros smegenis, pasiskirstė tarp penkių nepalaužiamų protų.
Sujungtomis jėgomis jie paėmė Kūrėjų kodą ir jį perrašė. Jie ne tiesiog išjungė programą – jie ištrynė patį savidestrukcijos algoritmą.
________________________________________
Galaktikos centre esanti Juodoji skylė staiga nustojo plėstis. Akinantys plazmos pliūpsniai, rijantys žvaigždžių sistemas, lėtai susitraukė. Singuliarumas nurimo, grįždamas į savo stabilų, milijardus metų trunkantį miegą. Šviesa grįžo į Paukščių Tako kordonus.
Kai energijos gijos laboratorijoje išsisklaidė, visi penki nukrito ant kelių, sunkiai kvėpuodami. Niekas nebuvo ištrintas. Visi buvo gyvi.
Tačiau jie jau nebebuvo tie patys žmonės.
Kai Keidanas pakėlė galvą, jo akys turėjo tą patį gilų, juodą atspalvį kaip ir Elaros, o aplink jas žibėjo smulkios auksinės kodo gijos. Jo mechaninė ranka visiškai transformavosi į gyvą, kintančio pavidalo Kūrėjų metalą. Tora matė kvantinius atomų judėjimus ore plona akimi. Vaelis jautė kiekvieno laivo judėjimą už tūkstančių šviesmečių. Zniko protas tapo gyvu tinklu, sujungtu su visos galaktikos duomenų srautais.
Jie išlaikė savo asmenybes, tačiau gavo dalį senovės Kūrėjų galių. Jie tapo tuo, ko visatai trūko milijonus metų.
________________________________________
Po kelių dienų „Klajūnas“ lėtai sklendė atvirame kosmose, toli nuo klanų konfliktų. Keturi didieji klanai – Imperija, Technokratai, Sindikatas ir Mistikai – po šio įvykio sudarė tikrąją taiką, supratę, kokie arti išnykimo ribos jie buvo. Jie nežinojo, kas juos išgelbėjo, bet vadino tai „Kvantiniu stebuklu“.
Laivo tiltelyje Keidanas Reksas stebėjo holovizoriuje ramią kosmo erdvę. Prie jo priėjo Elara, jos oda švelniai švytėjo džiaugsmu.
– Kur skrisime dabar, kapitone? – paklausė ji, jos balsas jaukiu aidu nuskambėjo jo galvoje.
Keidanas lengvai nusišypsojo, jo naujosios saugotojo akys žvelgė į begalybę.
– Klanai visada ras priežasčių kariauti, o visata visada ras būdų sugesti. Mūsų darbas tik prasideda. Znikai, nustatyk kursą į galaktikos pakraštį. Turime saugoti šį pasaulį.
„Klajūnas“ sužibo neoniškai violetine Kūrėjų energija ir akimirksniu ištirpo erdvėlaikyje, palikdamas už savęs saugią, gyvą ir ramią žvaigždžių sistemą.