Skaičiau knygą ir verkiau,
nes toje istorijoje, jos tarpsme ir aš buvau.
Ieškojau ir jai ir sau išeities,
o kaip ten kas tikra buvo, kaip buvo išties?
Susitapatinau ir aš su knygos veikėja.
Ir tokiame tarpsme kiek ašarų knyga sėjo.
Tyloje vos nubūti galėjau, reikėjo,
aš klausiausi šnaresio lapų ir vėjo.
Koks yra knygos stebuklas...
Noriu keisti istoriją - traukiu pabūklus.
Kovosiu ir aš už istorijų gėrį...
Kodėl..? Kodėl knygos tiek ašarų prisėjo?


Krisčiukas Gudmonaitė




