Viešnagė... Londone

Londonas

Prieš palikdama uolėtus, vėjų nuniokotus Didžiosios Britanijos krantus, privalau nugalėti dvi snaudžiančias pabaisas: vieną - myliu, kitos – nekenčiu. Artimiausias milžinas pasiekiamas per valandą traukiniu; jis tamsoje stūkso it gumbuotas senas idiotas, o žmones – visus tuos talentinguosius – ryja lyg Sarlakas. Londonas.

Kai prieš dvejus metus pirmąkart atvykau į Londoną, buvau šviesiaplaukė. Išvykdama jau buvau tamsiaplaukė, šlubuojanti nuo savivertę smaugiančios naštos, kreivos mitybos ir graužiančių asmeninių kovų. Purvinos, dulksnos aptaškytos geležinkelio linijų gyslos galiausiai paskandino mano ambicijas ir išplovė spalvą iš plaukų. Vėl nerdama į smailiabokštę sausio prieblandą – lyg žygiuodama į Mordorą, – klausausi švelnaus traukinio dundesio, kuris meluoja man, ką turėčiau jausti. Traukiniui įriedant į „London Bridge“ stotį, virš jo pakimba grėsmingi šešėliai – tarytum didinga arogancija. Niujorkas pasitinka greitakalbe, triukšmingai, reikalaudamas: „Žiūrėk į mane! “, o Londonas guli ant brangaus šezlongo ir lėtai laukia, kol suprasi, kad viską čia valdo jis, ir kad tau – šakės, nes štai tu vėl čia.

Nekenčiamasis Londone. Užterštas, piktas, alkoholio pritvinkęs Londone. Šįkart aš tave sunaikinsiu. Kirtis, dūris, ašmenų paslėpimas – ir viskas baigta. Braudamasis per traukinio vagoną klausausi „Rolling Stones“ dainos „Doom And Gloom“. Šis krepšys pakankamai didelis trims drabužių komplektams, nešiojamajam kompiuteriui ir visiems tiems kvailiems laidams, kuriais ketinu pasmaugti Londoną. Praėjusį kartą tu mane nugalėjai, Londone. Šįkart – „Šimtas draskančių kojų“. Jokio gailesčio. Tarsi „Voldo“ pėda, prispaudusi tavo kaklą. Viskas baigta.

Praėjus metams, praleistiems nuolat galvojant apie straipsnių idėjas ir svajojant, kad žaidimų žurnalistikos srityje būtų daugiau erdvės bei laiko ambicingiems sumanymams, galiausiai interneto bendruomenei pasiūliau „įsiliejamosios“ (angl. *embedded*) žaidimų žurnalistikos idėją. Ši mintis brendo kelis mėnesius ir šmėžavo „Twitter“ tinkle tarsi siurrealistinis sapnas, kol galiausiai atsidūriau draugo svečių kambaryje – įkaušusi, nusivylusi ir su atverstu „Patreon“ puslapiu prieš akis.

Tas kambarys netrukus turėjo atitekti kūdikiui. Kažkaip gyvenime visada esu ta vieniša draugė, apsupta porų ir vaikų; nors ilgalaikė vienatvė gali sukelti nesaugumo jausmą – kai įsivaizduoji, jog tavo lavonas bus rastas tik po daugelio mėnesių, o šalia nebus draugo, kuris atremtų tavo saviplaką, – ji taip pat suteikia visišką laisvę nuo įsipareigojimų ir gėdos jausmo, leidžia nevaržyti spontaniškumo, neįpareigoja grįžti namo, suteikia erdvės gyventi nepatogiai ir stiprina nepalaužiamą tikėjimą: net jei niekas tavęs nemyli tiek, kad norėtų būti kartu, tavo vaikinu gali tapti visas pasaulis. Ir pasaulis išties panoro tapti mano rėmėju: penki šimtai žmonių pasiryžo finansuoti mano keliones lėktuvu pas žaidimų kūrėjus (kad galėčiau aprašyti jų kuriamus pasaulius), tačiau dėl to tą sausį staiga likau be namų. (Dalis manęs dėl to netgi jautė nuoskaudą – atrodė, lyg žmonės mokėtų už reginį, kuriame stebi mano nepatogią padėtį, – tačiau visa tai buvo mano pačios sumanymas; juk visi įspėja apie pavojų lįsti į internetą apsvaigus, bet aš neklausiau.)

Atvykusi į Londoną, jaučiuosi visiška klajūne, neturinti ko prarasti – išskyrus krepšį drabužių, nešiojamąjį kompiuterį ir visos žaidimų industrijos (o gal net viso interneto) pagarbą, jei tik sugadinsiu šią kvailą idėją. Rizika milžiniška; baimė, kad pirmasis įrašas prenumeratoriams privers juos visus atsisakyti prenumeratos, primena naktį prie pat kaklo priglaustą peilį – taip arti, kad gūdžią naktį atrodo, jog jaučiu, kaip jo ašmenų įrantos įsirėžia į stemplę.

„Stepney Green“ metro stotis – jauki, tuščia, Viktorijos laikų stiliaus erdvė, kurioje susipina kaltinės geležies raštai ir šviesiai žalsvos bei baltos plytelės; viskas atrodo lygiai taip pat, kaip ir 1901-aisiais, kai stotis buvo atidaryta. Nešina „Elder Scrolls“ krovinio sunkumu, lipu laiptais ir einu gerai pramintu taku link buto, kuriame gyvena mano kambariokai George’as Buckenhamas ir Alice O’Connor; tai – septintajame dešimtmetyje statytas betoninis dviejų aukštų butas (angl. *maisonette*). Visada nekęsdavau žodžio *maisonette*. Jis man asocijuojasi su Šaltojo karo laikų plakatuose vaizduojama prancūze namų šeimininke languota prijuoste ir pastelinėmis sienomis. Tačiau čia viskas kitaip.

Kadangi Rytų Londonas, kaip ir visas miestas, „per karą gavo į kailį“ (Alice žodžiais tariant), šis rajonas pasižymi margu vaizdų ir stilių mišiniu. Čia susiduria tarsi iš serialo „The Wire“ (apie Baltimorės rajonus) nužengę elementai: amžina kova tarp talentingo, bet neturtingo jaunimo (viską nudažiusio fluorescencinėmis spalvomis ir valgančio „burrito“), „Nathan Barley“ stiliaus „japių“, trokštančių chromo blizgesio, bei daugybės akcentų, kuriuos atsineša čia laimės ieškoti atvykusios šeimos ir studentai.

London Indies

George’as ir Alice gyvena atskiruose kambariuose nuomojamame bute kartu su trečiuoju kambarioku Tefu; būstas yra netoli „Stepney Fried Chicken“ greitojo maisto užkandinės ir „pubo, kuriame kepa skanius pyragus“ (pasak Alice). Jie priklauso nedidelių žaidimų kūrėjų grupei, kuri čia, Londone, palaiko vieni kitus – tiek smulkiais gestais, tiek kas mėnesį rengiamais susitikimais pubuose; ši bendruomenė neoficialiai vadinama „London Indies“. „London Indies“ nariai aptaria kuriamus žaidimus, valgo traškučius ir dalijasi idėjomis. Mane žavi jų nuoširdus rūpestis vieni kitais: Londone vyraujančios priešiškos gyvenimo sąlygos visiškai nedera su tuo, kaip čia vieni su kitais elgiasi smulkieji žaidimų kūrėjai. Londono nepriklausomųjų kūrėjų susibūrimuose dažnai galima sutikti pažįstamų veidų – pavyzdžiui, Edą Key („Proteus“), Alexą May („Eufloria“), Ricky Haggettą ir Dicką Hoggą; čia dažnai užsuka ir daugybė kitų žmonių – pasikalbėti, parodyti savo žaidimus ar juos išbandyti. Pastaruoju metu, pastebėjau, kad ši grupė pamėgo gurmaniškus mėsainius. Dėl to kaltas neseniai į Londoną atsikraustęs Terry Cavanagh, geriausiai žinomas dėl savo itin sudėtingų žaidimų „VVVVVV“ ir „Super Hexagon“. Nepaisant milžiniškų pragyvenimo išlaidų brangiausiame pasaulio mieste, Londono nepriklausomieji kūrėjai linksmai ir atkakliai tęsia savo veiklą.

George’as atidaro duris: jis turi nuostabias ilgas juodas blakstienas ir skaisčią, šviesią odą, todėl visada atrodo maždaug dvidešimties, nors iš tikrųjų jam – dvidešimt šešeri. „Nenoriu senti, – sako jis, – nes tada nebegalėsiu šitaip erzinti žmonių. Juk galėjau tai daryti būdamas daug jaunesnis... Turiu omenyje – pažiūrėk į Ramį [Ismailą iš „Vlambeer“] ar Droqeną [žaidimo „Starseed Pilgrim“ kūrėją]. “ Abiem šiems kūrėjams – vos per dvidešimt, tad papasakoju jam apie Williamą Pughą – sėkmingojo žaidimo „The Stanley Parable“ kūrėją, kuriam tėra devyniolika metų.

Buto viduje ankšta ir vėsu. Čia yra senovinis židinys su kviečių pėdų raštais ir vietomis atsilupusiais baltais dažais; visur aplink – atsuktuvai ir kartoninės dėžės. Tai - butas, kuriame kuriami įvairiausi žaidimai – ne tik tie, kurie rodomi kompiuterio ekrane.

Žurnalistinis sąžiningumas

Vardan žurnalistinio sąžiningumo – rašau tai trečiąją savo viešnagės „Stepney Green“ rajone dieną – turiu prisipažinti: išgėriau bent dešimt puodelių arbatos ir kokius šešis džino su toniku kokteilius; viskuo pasirūpino Alice ir George’as. Vakar iki antros valandos nakties su George’u žaidėme „Netrunner“; fone bangavo filmo „Tron: Legacy“ garso takelis, kurdamas stačiakampius kibernetinės-pankiškos nostalgijos ruožus. Žaisdamas už Korporaciją pralaimėjau, o už Bėgiką – laimėjau. Visą tą laiką kartoninėje dėžėje miegojusi katė Maddy skleidė cypsinčius garsus. Kartą ji priėjo, nusičiaudėjo man ant kojos ir nuėjo šalin. Galbūt katė man alergiška? Galbūt todėl ji ir miega kartoninėje dėžėje. O aš geriu antihistamininius vaistus.

Butas stingdančiai šaltas, tad dažniausiai vaikštome apsirengę megztiniais ir svajojame apie karštą maistą, o aš bandau rašyti ir pardavinėti įdomius dalykus. Jau dalyvavau BBC „Radio Five Live“ ir „Resonance FM“ laidose, kur drebančiu balsu pasakojau apie „Patreon“. Alice geranoriškai leidžia man miegoti vienvietėje lovoje kartu su ja jos (labai) mažame kambaryje. Tačiau „šaukštelių poza“ (kai gulima susiglaudus šonais) dar nesame miegoję.

*

Alice – aukšta, viską suprantanti mergina iš Esekso; ji mėlynais plaukais ir šypsosi plačiai, lyg Češyro katinas. Tai - turbūt pats geranoriškiausias žmogus, kokį tik pažįstu; kartu jai būdingas savitas užtikrintumas – atrodo, lyg ji visada viskuo būtų tikra. Sakiau Alicei, kad, mano nuomone, pelėsiais apaugęs vonios kambarys su įvairiausiomis ten paliktomis šiukšlėmis bei plaukų priežiūros priemonėmis yra pagrindinis jos buto „Stepney“ rajone akcentas. Šeštadienio vakarą su Alice stabtelėjome pažiūrėti į vietinį senukų barą „The Horn of Plenty“: jis drebino visą apylinkę šlykščiu popmuzikos hitu „Blurred Lines“, o jo langai mirgėjo oranžinėmis šviesomis. George’as dvi dienas iš eilės vilkėjo tą patį „868-HACK“ marškinėlių modelį (sukurtą Michaelo Brougho); aš tai pastebėjau ir pasakiau jam, tad jis persirengė. Gurkšnodami džiną bei arbatą, George’as papasakojo man savo gyvenimo istoriją ir pasidalijo mintimis apie Londoną.

Žaismė ir žavesys

„Į žaidimų pasaulį patekau ne todėl, kad mylėjau žaidimus, o todėl, kad jie buvo puikus pavyzdys... žmonių ir technologijų sąsajos“, – pasakoja man George’as. „Kaip žmonės dirba su mašinomis. Kaip mašinos gali apsimesti žmonėmis. DI (dirbtinis intelektas), ŽKS (žmogaus ir kompiuterio sąsaja). Daug dirbau su vizualinėmis sistemomis. Bandžiau imituoti gyvūnus: rašyti kodą, leidžiantį orientuotis aplinkoje taip, kaip tai daro gyvūnai. Iš esmės, dauguma ŽKS sprendimų yra gana nuobodūs, bet jei pažvelgtum į žaidimus... Žaidimai yra velniškai... Iš esmės, tai ir yra viskas. ŽKS. Žmogaus ir kompiuterio sąsaja. “ George’as žaidžia su plastikiniu dėlionei skirtu žaislu, kurio detalės jungiasi viena su kita tarsi „Tetrio“ žaidime.

George’as yra toks pat malonus kaip ir Alice, tik santūresnis ir labiau linkęs į apmąstymus. Mes susipažinome prieš dvejus metus „Rock Paper Shotgun“ vakarėlyje, kai Alice, išgėrusi kelias taureles baisios tekilos, bandė mane įkalbėti pasiūlyti jam intymų ryšį. Tuo metu man reikėjo būsto Londone, o Alice buvo tvirtai įsitikinusi, kad apsigyvenimas su vaikinu – geriausias būdas gauti pigią (arba nemokamą) pastogę. Tas „seksualinių paslaugų“ planas. Galiausiai George’ui nieko nesiūliau, bet visada svarsčiau, ar jis negirdėjo tų girtų šnekų. Užuot siūliusi intymius santykius, tiesiog bendravau su juo ateinančius kelerius metus; pamažu supratau, kad George’as yra tarsi nematomas žaidimų pasaulio magas. Savotiškas slaptas žaidimų agentas. Jis dalyvauja visuose renginiuose, būna visur ir tyliai kuruoja savo slaptus žaidimų projektus – tarsi draugiškas, atsuktuvą rankoje laikantis Samas Fisheris.

2009 m. George’as Edinburgo universitete įgijo kognityvistikos magistro laipsnį; pasak jo, studijos buvo „pusiau DI, pusiau psichologija“, be to, tuo metu teko išmokti programuoti. Jis sukūrė žaidimą „Hell Is Other People“, nes nekantravo pradėti kurti žaidimus, o į Londoną persikėlė norėdamas būti su draugais, kurių pasiilgo baigęs studijas. Jis pradėjo dirbti telekomunikacijų bendrovėje ir lankėsi daugybėje Kembridžo žaidimų kūrimo dirbtuvių („game jams“); ten sukūrė savo žaidimo „CUBES“ prototipą, kuris vėliau, 2012 m., buvo išleistas „iOS“ platformai. Renginyje „London Indies“ jis susipažino su Alice. 2011 m. kovą jis pradėjo eiti techninio vadovo pareigas „PLA Studios“ ir dirbo prie tokių užsakomųjų projektų kaip „get182. com“ (grupei „Blink-182“) bei „Fantasea“ (atlikėjai Azealia Banks). Šiuo metu George’as dirba studijoje „Die Gute Fabrik“ (sukūrusioje žaidimą „Johann Sebastian Joust“) ir programuoja nuotykių bei tyrinėjimo žaidimą „Mutazione“. Tai jo pagrindinis darbas, o aš didelę laiko dalį praleisiu, žvelgdama jam per petį į nuostabius vaizdus „Unity“ variklio lange.

„Ar manai, kad būtent tai ir traukia žmones prie vaizdo žaidimų? – klausiu. – Šviesos? Kibirkštys? Tas jų spindesys? “

„Taip, visiškai“, – atsako jis, gulėdamas ant sofos taip, lyg aš būčiau psichoterapeutas. Vos tai pagalvojusi, pasijuntu kiek keistai. „Tas pats buvo ir vaikystėje, – svarsto jis. – Pamenu, kaip jaudindavausi, kai paspaudus „Enter“ klavišą ekrane staiga prasidėdavo visokie pašėlę dalykai – ir visa tai sukeldavau aš. Rengdamas disertaciją sukūriau neįtikėtinai sudėtingą mechanizmą – gal net pernelyg sudėtingą. Tačiau galiausiai galėjau nueiti prie komandinės eilutės, paspausti mygtuką ir įjungti šviesas. O tada – vėl nueiti prie komandinės eilutės, paspausti mygtuką ir tas šviesas išjungti. Kai viskas pagaliau suveikė, kokias dvidešimt minučių tik ir dariau, kad jas įjungčiau bei išjungčiau, ir vis kartojau: „Nuostabu! Tiesiog nuostabu! ““

Džordžas tvirtai laikosi nuomonės, kad nors vaikystėje namuose turėjo „Amstrad“ kompiuterį, būtent jis nepadarė jo programuotoju ir nepaskatino kurti žaidimų. Tai atrodo priešinga tiems Silicio slėnio „brogramerių“ tipams, kurie nuolat tvirtina, jog programuotojo talentas atsiskleidžia dar vaikystėje, arba stereotipui, kad žaidimų kūrėjai pradėjo juos kurti vos išmokę naudotis kompiuteriu. Panašu, kad Džordžą norėti kurti žaidimus dabar skatina galimybė eksperimentuoti su dalykais, kurie jam įdomūs.

Žaidimų industrijoje nuolat tvyro nuojauta, kad mes turėtume tarnauti žaidimams, tačiau man susidaro stiprus įspūdis, jog žaidimai tarnauja Džordžui. Jis priverčia juos tenkinti savo smalsumą, o tada paleidžia į pasaulį stebėti, kaip žmonės su jais sąveikauja. Tikriausiai todėl jo darbai dažnai būna tokie netradiciniai: pavyzdžiui, pernai Džordžas sukūrė žaidimą „Punch The Custard“ („Smūgis į kremą“), kuriame du kremo dubenys prijungiami prie elektros grandinės, o du žaidėjai tiesiog daužo kumščiais į kremą – vis iš naujo ir iš naujo – norėdami išsiaiškinti, kas tai padarys greičiausiai.

Rezultatas rodomas monitoriuje. Mačiau tai veiksme „Gamecity“ renginyje – buvo be galo linksma tiek stebėti, tiek pačiai žaisti. Žaidimas atrodo itin įžūliai. Tai – tikras reginys. Kūrėjas pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo pavadinimo, o toliau idėja vystėsi savaime. Žinoma, taip ir buvo.

The Wild Rumpus

Viskas prasidėjo 2011 m. rugpjūtį prabangiame „Nando’s“ restorane (tai – viduriniajai klasei skirtas, kiek prastokas vištienos patiekalų tinklas, kurio visi patiekalai primena citrinų sultyse ištirpintus kajeno pipirus). Ten George’o paprašė padėti suburti komitetą renginiui, pavadintam „The Wild Rumpus“. „The Wild Rumpus“ – tai žaismingas siautulys: neformalus renginys, vykstantis išnuomotame bare, kur siūlomi paprasti, nepretenzingi kelių žaidėjų žaidimai, skirti žaisti su draugais gurkšnojant gėrimus. Naudojami projektoriai ir didžiuliai ekranai, o patys žaidimai – visada vizualiai užburiantys, azartiški arba skatinantys žaidėjus įsitraukti į savotišką socialinį vaidinimą, kurį palengvina alus. Čia visada gausu žmonių, o stebėti ryškias spalvas bei žaidimų sukeliamą socialinę trintį yra ne mažiau smagu, nei pačiam žaisti. „Savo dvasia tai labiau primena vakarėlį, žaidimų aikštelę ar net gėrimo žaidimus – tai pramogos, kurių negalėtum žaisti vienas namuose“, – teigiama apie šį renginį. Atmosfera čia – tarsi kažkas tarp draugų žaidimų vakaro ir elektro-pop muzikos klubo, kuriame lankytojai elgiasi itin pavyzdingai.

Kai paklausiu George’o, koks jo tikslas kuriant žaidimus, jis atsako, kad viskas priklauso nuo to, kokį žaidimą tuo metu kuria. Kalbėdamas apie „Mutazione“, jis sako norintis pradžiuginti žaidėją derindamas magiškus vaizdinius, eterinę muziką ir pasakojimo elementus. Kurdamas savo asmeninius projektus, jis siekia eksperimentuoti su žaidėju ir nustebti dėl jo reakcijų. „The Wild Rumpus“ atveju svarbiausia – stebėjimo procesas. Žmonės užsuka tiesiai iš gatvės pažiūrėti, kaip ten žaidžiami žaidimai, – pasakojo jis man vieną rytą. „Ir jei jie išeina taip ir nepabandę nė vieno žaidimo – nieko tokio“, – priduria jis.

Nuo tada, kai George’as pateikė savo „Pirmąjį didįjį „Nandos“ pasiūlymą“, įvyko devyni sėkmingi „Wild Rumpus“ renginiai; jie pritraukia tiek žaidimų niekada nežaidusius žmones, tiek tuos, kurie juos kuria ir žaidžia. George’as ir Alice renginius organizuoja pasitelkę savo meistravimo įgūdžius, o Marie Foulston persikėlė į Torontą, kad galėtų koordinuoti veiklą iš užsienio. Iš Anglijos organizuoti padeda Richardas Hoggas, Ricky Haggettas ir Patas Ashe’as. George’as prisidėjo kuriant „The Beast“ – arkadinį žaidimų aparatą, kuriame veikė daugybė originalių žaidimų; be to, kartu su Alice jie pagamino specialius valdymo pultelius žaidimui „Tenya Wanya Teens“, kurio metu visa pultelio mygtukų eilė turi nuolat mirksėti skirtingomis spalvomis. Abu šie kūriniai – tikri meno objektai.

Šią savaitę ruošiamasi dešimtajam „Wild Rumpus“ renginiui. Alice pasakoja, kad gatvėse „skolinasi“ paliktus medinius padėklus ir juos dažo „Wild Rumpus Splintercade“ instaliacijai. Jie sukrauti balkone, šalia pilnutėlės ​​nuorūkų prikrautos peleninės.

„Vienas jų – gana purvinas“, – sako ji, žvelgdama į padėklus ir pusiau šypsodamasi, kedendama trumpus plaukus. „Prireiks pernelyg daug darbo jam nuvalyti. “ „Reikės nueiti ir susirasti kitą. “ Po kelių dienų beveik viskas bute – įskaitant Alisos rankas ir rašomąjį stalą – ištepliota mėlynais dažais, o svetainės grindų viduryje pavojingai paliktas pjūklas; rinkdamasi nešiojamojo kompiuterio laidus, vos ant jo neužkliūvu. Laimei, išlieku sveika ir nesusižalojusi.

Mutazione ir Die Gute Fabrik

Klausiu George’o, ar jis mestų darbą prie „Mutazione“, kad galėtų dirbti didelėje studijoje. „Jau geriau visai nedirbčiau žaidimų srityje, nei gaučiau mažą atlyginimą ir sunkiai dirbčiau prie dalykų, kurie man nepriklauso“, – sako jis. Patirtis programuojant ne žaidimų srityje turėjo didelės įtakos tam, kaip jis vertina darbą žaidimų industrijoje. Jis sako nenorintis gauti „mažesnio atlyginimo nei dirbdamas panašų darbą už žaidimų industrijos ribų“. „Man labai knieti išbandyti save ir už žaidimų ribų. Labai noriu užsiimti VJ veikla – kurti vaizdinę medžiagą gyviems pasirodymams. Daug dirbu su grafika ir man tai labai įdomu. “

Sėdžiu čia, o kambaryje švelniai aidi „Mutazione“ skirtas garso takelis. Varpelių ir metalofono garsai – tarsi iš kito pasaulio; jie ramina ir padeda lengviau pakęsti katę – tikrą katžolės vergę, besivartančią ant grindų.

Pagrindinė „Mutazione“ veikėja Kay – ekrane matoma maža dvimatė mergaitė. Ji atrodo draugiška, tačiau jos veidas – be emocijų; ji vaikšto iš vieno ekrano į kitą pro neoninėmis šviesomis nušviestus pastatus. Žaidime stipriai jaučiama aplinka – atrodo, lyg Kay keliautų per sapnų pasaulius, tapusius tikrove. George’as nuolat bendrauja „Skype“ ryšiu su likusia „Gute Fabrik“ komandos dalimi, išsibarsčiusia po visą pasaulį: Nilsu Denekenu Kopenhagoje, Douglasu Wilsonu Niujorke ir Alessandro Coronasu Sardinijoje. Vieną popietę klausiausi jų diskusijų: ar verta tobulinti žaidimą dabar, ar palaukti, kol bus sudėlioti siužeto elementai? Ar reikėtų sutvarkyti apšvietimą pagal paros laiką prieš įtraukiant siužeto elementus? Kokios būklės turi būti žaidimas, norint pristatyti jo versiją investuotojams? Dougas primena komandai, kad perėjimai tarp scenų turi būti sklandūs, kad žaisti būtų malonu. Vėliau paklausiu George’o, ar sunku dirbti nuotoliniu būdu. Ar jis norėtų, kad visi dirbtų viename biure? Atsakymas – taip: kartais sunku parodyti komandai, kas ir kaip buvo pridėta, jei žmonės nestovi šalia ir nemato tavo monitoriaus. Tenka pasikliauti tik tekstais ir ekrano nuotraukomis. Tačiau biuro nuoma ir vizos kainuoja brangiai, o internetas leidžia viską įgyvendinti. George’as dirba prie žaidimo, o kartu krapštosi prie monitorių skirstytuvo laidų, skirtų Londono žaidimų renginiams.

Fucking Party

Esame pakviesti į Terry Cavanagho naująjį butą Aldgeite, kur jis švęs trisdešimtąjį gimtadienį. Išeidama Alice sako George’ui: „Žinai, viename Cephas gatvės gale mačiau Kalėdų eglutę, o kitame – jos stovą. Tiesa, eglutė gali būti pernelyg sudžiūvusi, kad ją būtų galima panaudoti. “ Pasirodo, jie ketina nugvelbti ir juos. Paklausiu, kodėl. „Kalėdoms“, – atsako Alice. (Praėjo mėnuo po Kalėdų.) Po velnių, kam jiems ta nudžiūvusi Kalėdų eglutė? Po kelių dienų paklausiu, ką ketina su ja daryti. „Kažką, – atsako ji. – Galbūt surengti „laukinį siautulį“ (angl. *The Wild Rumpus*). Tiek toli į priekį dar nebuvau pagalvojusi. “

Norint patekti į naująjį Terry butą Aldgeite, reikia pereiti pro didžiules stiklines duris ir liftu pakilti į šeštą aukštą; viduje koridoriai primena viešbutį, kuriame durys – iš pušies medienos. Manau, tai - pirmas kartas Jungtinėje Karalystėje, kai atsiduriu laiptinėje, neprimenančioje niūrių, šimtamečių požemių laiptų (tai – mūsų šalies „specializacija“), ir pirmas kartas, kai lankausi Londono daugiabutyje, kuriame budi konsjeržas. Norėčiau paklausti konsjeržo apie keisčiausią dalyką, kokį jam yra tekę matyti šiame pastate, bet abejoju, ar jis galėtų papasakoti; be to, tiesą sakant, atrodau kaip kokia nors „šiukšlė“ ar atplaiša, dėl kurios Terry galėtų išmesti iš buto.

Terry Cavanaghas yra toks žmogus, kokiu visi norėtų būti: produktyvus, talentingas, kuklus, švelnus, kalbantis tyliai, o išgėręs – šiek tiek išdykęs. Nors išgirdęs tai jis tik paraustų, visi apie jį galvoja šiltai. Pirmą kartą rimtai su juo pasikalbėjau pernai San Franciske, gotikinio roko bare, trečią valandą nakties; ten pirkome brangius picos gabalėlius ir bandėme rasti paslaptingąją, melodingo balso savininkę Jenn Frank – būtent jos balsas skamba Terry žaidime „Super Hexagon“. Pastaruoju metu, Terry daugiamečio darbo – vieno po kito kuriamų žaidimų – pastangos davė vaisių. Tai leido jam persikelti į minėtą brangiausią pasaulio miestą; čia kartu su juo apsigyveno ir ilgametis bendražygis Stephenas Lavelle’is, dar žinomas kaip „Increpare“. Jei sudėtume visus jų sukurtus žaidimus vieną po kito, tikriausiai pasiektume Saulę.

Atnešu Terry šešiakampio formos šokoladinių saldainių, o jis prisipažįsta sergąs. Jis geria arbatą ir atrodo taip, lyg galėtų bet ką užkrėsti. Man smagu, kad Stephenas aprodo man butą – jiedu su Terry keistai didžiuojasi savo spinta, į kurią sukrovė, regis, visų metų tualetinio popieriaus atsargas. Nežinojau, kad Terry groja gitara, bet jo kambaryje stovi bent dvi, o Stephenas prasitaria, kad Terry groja ir akordeonu. Stephenas parodo vonios kambarį ir savo branginamą vokiškų dušo gelių („Speick Natural Deo Dusch“, pirktų dideliais kiekiais) atsargą. Vonioje vienoje eilėje sustatyti bent šeši buteliukai. Kvepia vyriškai.

*

Vakarėlyje sutinku Alexą May. Jis sumaišo man „Margaritą“ ir papasakoja apie savo naują žaidimą – tai procedūrinio generavimo principu kuriamas žaidimas apie medžių auginimą. Susilaikau nepajuokavusi apie „Eufloria“ „atšaką“. Sakau jam, kad, mano nuomone, esame ant „namų sąlygomis kuriamų žaidimų“ (angl. *bedroom coding*) renesanso slenksčio – panašiai kaip „Spectrum“ laikais: smulkieji kūrėjai investuoja vieni į kitus ir vieni kitus palaiko (pavyzdžiui, Cliffski finansavo Mitu Khandaker-Kokoris žaidimą „Redshirt“). Jis pritaria; jo manymu, gyvename įdomiais laikais. Kalbuosi su Holly Gramazio, „Tiny Games“ prodiusere, kuri po „Hide&Seek“ veiklos nutraukimo pradėjo dirbti savarankiškai.

Holly pasakoja apie Menų tarybos (angl. *Arts Council*) susidomėjimą žaidimais. Ji nori, kad parašyčiau apie jos rengiamus įvykius. Tuo tarpu, Terry gauna milžinišką šokoladinį gimtadienio tortą. Susirinkusieji vienbalsiai nusprendžia, kad jis turėtų trenkti į jį galva. Jis taip ir padaro – šokolado gabalėliai pažyra į visas puses. Vėliau jis trenkia į tortą kumščiu, ir šis subyra ant grindų. Patikimi šaltiniai teigia, kad tai padaryti jį pastūmėjo keletas išdykusių svečių.

Esu balkone su „Increpare“; jo sukurtas žaidimas „Slave of God“ – vienas giliausių, kokius tik esu žaidusi. Oras – žvarbus, jaučiamas artėjantis šaltukas. Londone per šviesu, kad matytume žvaigždes, tačiau iš balkono atsiveria vaizdas į seną Viktorijos laikų fabriką, o dešinėje švytintys „Canary Wharf“ žiburiai beveik atstoja žvaigždynus.

Prisimenu pirmąjį kartą, kai žvelgiau į dantytus „Canary Wharf“ pastatų siluetus su baltomis dėmėmis; tai primena grupės „M83“ muziką ir tą dusinantį širdies skausmą. Pagalvoju, kad nelabai mėgstu šį miestą, tačiau man patinka, jog čia gali egzistuoti tokie žmonės. Man patinka, kad jie kuria. Londonas deda tiek daug pastangų, kad tam sutrukdytų. Bet žmonės vis tiek kuria.

Grįžus į vidų, „RedEye“ bare Ste Curranas griežtai dalija patarimus mokesčių klausimais: „Žinau, kad manęs neklausysi“ (galvoju apie tai, kad visgi galėčiau paklausyti), o tada nusprendžiame eiti į kitą barą. Vėlesni tos nakties įvykiai lieka migloti: viskas baigiasi tuo, kad sėdžiu kebabinėje su Terry ir George’u, o kitą rytą nubundu Alice lovoje – vis dar su drabužiais, be akinių ir su keistu senos vištienos skoniu burnoje.

Žurnalistikos aukos

Ketvirtadienis. Pamečiau akinius, kankina pagirios. Čia esu jau penkias dienas. Įtariu, kad katė Maddy bent kartą miegojo man ant galvos. Jaučiu, kaip tinsta gerklė, o akys nuolat ašaroja. Baigiasi „Piriton“ atsargos. Kartą Maddy atėjo ir atsisėdo man ant kelių, kai gulėjau ant sofos; garsiai į ją nusičiaudėjau, ir ji pabėgo. Štai, draugai, kaip reikia keršyti katėms.

Alice gulėjo prisiglaudusi prie manęs iš nugaros (taip vadinamuoju „šaukštelių“ būdu) – aš buvau tas mažesnysis šaukštelis. Be to, Alice slapčia maitino mane veganišku maistu, ir pradedu įtarti, kad dėl to nusilpo mano imuninė sistema, todėl į organizmą pateko kačių platinami mikrobai. Gali būti, kad Alice bando mane nužudyti. Manau, kad galėjau užsikrėsti Terry gripu. George’as sako, kad „The Wild Rumpus“ vyks „International Karate“ renginys. Mano nuo vaistų apsvaigusiai ir histamino pilnai galvai tai atrodo mažai tikėtina.

Be akinių George’as pradėjo panašėti į Josephą Gordoną-Levittą, o man reikia parašyti straipsnį apie sekso žaidimą portalui RPS. George’as dar bent tris kartus prašė sužaisti su juo „Netrunner“. Penktadienį bandžiau pabėgti į kavinę Bethnal Grine, kad atsikratyčiau kačių plaukų ir kvapo, bet paaiškėjo, kad Alice mane nusiuntė į veganišką kavinę. Kartais susimąstau, ar pavyks man gyvai ištrūkti iš to buto. Tačiau už saugių namų, kuriuose gyvena mano draugai, ribų Londonas ūžia ir verda – tarsi žinotų, kad aš einu jo link. Tarsi žinotų, kad bandau įminti jo paslaptis. Miestas ruošiasi suduoti man paskutinį smūgį.

Energija nekęsti

Pirma valanda nakties, išvakarės prieš mano paskutinę dieną čia, ir aš viena einu namo per Rytų Londoną. Aplink tvyro stingdantis šaltis; eidama tyliais šaligatviais matau, kaip iš burnos virsta dideli balti garų kamuoliai. Ausinėse skamba „The Naked and Famous“ daina „Young Blood“. Aplink – nė gyvos dvasios, tik lapė, kuri prie žolės ruožo sustoja ir nužvelgia mane – visai kaip jos darydavo „New Cross“ rajone.

Akyse kaupiasi nuo šalčio stingstančios ašaros. Verkiu tyliai, visą kelią iki „Globe Road“. Prisimenu Londoną. Prisimenu laikus, kai čia buvo mano namai.

Londone pirmą kartą verkiau taip, kaip verkia suaugusios moterys. Iki Londono niekada nebuvau liūdėjusi. Iki Londono buvau įsimylėjusi, patyrusi sudaužytą širdį, vienatvę, skurdą, geismą, alkį, ambicijas, nusivylimą, įtūžį, erzulį ir netgi buvusi ant mirties slenksčio dėl hipotermijos. Tačiau Londone pirmą kartą verkiau taip, lyg galėčiau išverkti sielą iki pat mirties. Londone verkiau priešais visus savo herojus. Kartą trisdešimt minučių verkiau priešais Kieroną Gilleną – rašytoją ir draugą, kuris turėjo skubėti kitur; tai gėdingiausias mano prisiminimas. Būti tokiai palūžusiai prieš žmogų, kurio akyse nori atrodyti nenugalima. Būti taip pažemintai – tai tikras „pasiekimas“. Gyvenimas Londone priminė ėjimą per visiškai tamsų tunelį: rankoje laužtuvas, kuriuo daužai viską, kas puola, o išėjimą bandai rasti skaitydamas aidą, sklindantį nuo lavonų. Tai buvo tarsi siaubingas, laukinėmis žolėmis apaugęs „Half-Life“ žaidimas. Išvykdama jaučiausi visiškai pasimetusi, ir tik dabar suprantu, kad esu tokioje tamsoje, kokia būna lauke.

Tačiau vieną dalyką suprantu: kai visi tie emociniai slanksteliai lūžo ir susijungė iš naujo, jie įgavo kitokią kokybę. Jie pradėjo įgyti savybę kurti žodžius ir reikalauti, kad būtų išgirsti. Jie pradėjo suvokti savo vertę. Jiems prireikė draugijos. Jie pradėjo uždirbti pinigų. Jie pradėjo perjunginėti jungiklius. Mano vidinė būsena, anksčiau grįsta prašymais, dabar remiasi principu „eikit jūs visi velniop“. Jei anksčiau viskas vyko sutarimo pagrindu, tai dabar varomoji jėga – aštrus keršto troškimas. Gali neabejoti, Londone: aš nesutinku. Ir daugiau niekada nesutiksiu. Tas žiaurus Londono bandymas mane palaužti virto metaliniu šarvu. Ašaros prieš savo herojus – tai savotiškas nenugalimumas. Tai - paskutinis kartas, kai randu jėgų nekęsti Londono. Gali atsistoti ir daugiau niekada neatsisėsti.

Laukinio siautulio naktis

Pabundu nuo garsų, primenančių „Blitz“ bombardavimą; Alisa ir Džordžas jau išvykę į „BL-NK“ ruoštis renginiui, o už sienos kažkas imituoja bombardavimą, kad mane pažadintų. Ant pirštų galiukų nusileidžiu žemyn: mėlynai ir oranžiniai nudažytų palečių nebėra. Tačiau dažų dėmės visame bute liko.

Apima tyli baimė ir liūdesys. Vakar vakare Alisa man kai ką pasakė, kai lipau per ją, norėdama užimti savo vietą – tą tarpą tarp jos ir sienos ankstyvą, magišką rytmečio metą. Tai vienintelė vieta, kuri jai kada nors atstojo namus. Anksčiau ji miegodavo kambaryje, kuris buvo pereinamas visai šeimai – be durų; ji nuolat jautėsi įsibraunanti į svetimą erdvę. Čia – vienintelė vieta, kur ji jaučiasi sava. Kur dabar kuria dalykus, teikiančius jai laimę.

Ji sakė, kad jai patinka jaustis naudingai praktine prasme; penkerius metus rašydama naujienas apie vaizdo žaidimus nematerialiame internete, ji pajuto fizinės pagalbos kitiems poreikį. Ją džiugina mintis, kad yra reikalinga ir kad gali kažką sukurti. Gulėjau sustingusi tarp sienos ir jos kūno, jausdama savo šypseną bei jos laimę ir apsikabinusi pati save.

Ruošdama pilkšvą kavą, mąstau, kad šįvakar Alisai bus pilnos rankos darbo: bare baigsis alus, atsijungs žaidimų laidai, keisis didžėjai. Džordžui ir Alisai už tai nemokama; Tai – tik iš meilės daromas darbas, o jei pavyksta bent išeiti į nulį – jau didelis privalumas. Toronte Marie Foulston nerimastingai, lyg kokia susirūpinusi mama, tikrina elektroninius laiškus. Sunkiai dirbs ir Ricky Haggettas bei Patas Ashe’as – jų neblėstantis optimizmas sklis ten, kur susijungia laidai.

Po kelių dienų, paklausiau George’o: tomis vėlyvomis valandomis, kai tik pradėjome bendrauti ir vartoti alkoholį, kai Alice garsiai ragino mane tave suvilioti – jei būčiau paklaususi, jei tikrai būčiau paklaususi, ar būtum sutikęs?

„Tikriausiai“, – atsako jis.

Tikriausiai. Tačiau tada nebuvau tokia, kuri drįstų paklausti. Dabar jau būčiau, bet šįvakar mano laikas Londone baigiasi.

Vakare užsisegu batus – apsaugą nuo pilkų uolų, išlinkusių medžių ir amžinųjų drakonų. Apsirengiu šilčiau. Liemenėlės užsegimas nugaroje spaudžia lyg kokie pakinktai. Pasidažau „koviniu“ makiažu.

Lauke – stingdantis šaltis. Prieš išeidama nieko negalėjau įkąsti. Akys nuolat ašaroja. Dabar jau suprantu: Terry mane susargdino. Londonas kvatoja medžių ošime, kol bandau susiimti.

Tolumoje girdžiu muziką. „BL-NK“ pastatas – tarsi betoninis durų stabdiklis isteriškoje „Shoreditch“ rajono gerklėje.

Įžengiu į vakarėlį, rankas sukišusi į kišenes, kad apsisaugočiau nuo vėsos. Išgėriau visas tabletes, kokias tik radau bute – tikėdamasi, kad tai ne vaistai katei. Skrandis tuščias, jaučiu lengvą galvos svaigimą. Akinių vis dar nerandu, tad vos už kelių metrų vaizdas ima lietis; pro durų angą sklinda švelnus muzikos ritmas bei neoninės žalios ir raudonos šviesos blyksniai, o aš, tarsi sapne, einu jų link.

Tomas groja savo setą.

„Nidhogg“ – itin dinamiškas fechtavimosi simuliatorius dviem žaidėjams – traukia visus prie savo neoninio kūno. Visą naktį žmonės kovos dėl pultelio ir mėgausis saldžiu grįžtamojo ryšio pojūčiu. Tai - neįtikėtino atlygio saldumas. Grumtynės tarp nepažįstamųjų, primenančios ginčą prieš pat seksą. Tarsi abu veikėjai būtų Humphrey Bogartas ir Lauren Bacall, o režisieriai jiems į rankas įbruktų špagas ir lieptų dvi valandas gerti.

Šią savaitę su George’u jį išbandėme kartu; jo pirštai, labiau įpratę prie nešiojamojo kompiuterio valdymo, mikliai badė man į kaklą. Tačiau jo vargšas kompiuteris, tūnantis Londono buto šešėlyje, sunkiai skyrė atmintį žaidimui. Kai bandžiau pakelti savo veikėją į orą ištiesta su kardu ranka, kompiuteris „spyriojosi“ ir protestavo; žaidimas sulėtino mano avataro rankos judesį iki George’o avataro greičio. Atrodė, kad tai daryta tyčia, tarsi balete. Avataro judesys vis lėtėjo ir lėtėjo, ir man pasirodė, kad niekada nemačiau nieko gražesnio už tą bjaurų oranžinį siluetą – jo kampuotas kontūras klupdamas ir griūdamas artėjo prie mylimo priešo, iškelta špaga laukdamas lemtingos akimirkos. O tada – staigus pagreitėjimas: svaidėme ginklus, juos griebėme, daužėme vienas kitą, atgavę ginklą bėgome ir puolėme dūriu į galvą. Toks ir buvo tikrasis „Nidhogg“.

Paskutinis etapas

Ir pačiame šurmulio įkarštyje randu alaus. Aplink mane – patys įžvalgiausi JK žaidimų kūrėjai. Suburiu pajėgas drakonui nugalėti.

George’as nori atlikti eksperimentą su žaidėju. Noriu sužinoti apie žaidėją. Noriu suprasti, koks yra sumanymas. Ką norima pasiekti? Ar norima žaidėjus sujaudinti, suintriguoti, priversti kentėti? Ar norima juos užburti? O gal – įvilioti į spąstus, išlaikyti dėmesį ir galiausiai skaudžiai apgauti? Pirmiausia – Terry Cavanagh. Klausiu jo apie jo sumanymą. „Su kiekvienu žaidimu vis kitaip, – sako jis, – tačiau kurdamas „Super Hexagon“ norėjau įvesti žaidėjus į transo būseną. “ Jis norėjo juos užhipnotizuoti, įtraukti į visišką susikaupimo būseną. Norėjo, kad juos įtrauktų judančios linijos.

Mitu Khandaker-Kokoris, žaidimo „Redshirt“ kūrėja, sako ieškanti dviejų dalykų: pirma – „džiaugsmo“, antra – „satyros“. Jos vyras George’as Khandaker-Kokoris, sėdintis šalia, taip pat yra žaidimų kūrėjas. Klausiu jo, ko jis ieško. „Noriu sukelti nuostabą, – sako jis. – Ir tokio dizaino, kuris priverstų žmones juoktis. “ Šypsausi. Jie – sutuoktiniai. Du žmonės, kurie yra panašūs, bet ne vienodi. Jų pasauliai persidengia, bet tik tiek, kiek reikia.

Holly Gramazio, turinti daugiau patirties kuriant žaidimus realiame pasaulyje – analoginius žaidimus, – pasakoja, kad pirmiausia pagalvoja, kokį veiksmą nori priversti atlikti žaidėjus, ir tada eina atbuline tvarka. Ji – visiška George’o priešingybė: ji sugalvoja smagų ar keistą veiksmą bei reginį ir kuria žaidimą taip, kad šis prie to vestų. George’as kuria eksperimentinius dalykus, norėdamas tarsi užfiksuoti kylančią reakciją, o Holly žino galutinį rezultatą ir atitinkamai struktūrizuoja savo žaidimus.

Tačiau gražiausia tą vakarą išsakyta įžvalga gimsta vėlai naktį, mums su Tomu Armitage’u šaukiant vienas kitam per triukšmą. Jis ką tik baigė savo didžėjaus pasirodymą. „Tai - tas senas dalykas, – sako jis, mėgindamas tiksliai įvardyti savo mintis; jis suprakaitavęs, rankoje laiko alų. – Tas senas „Volkswagen Beetle“ pavyzdys. Iš pirmo žvilgsnio matai vieną linkį. Pažvelgęs atidžiau – matai tris linkius. “ Jis ranka parodo tris iškilimus. „O galiausiai pamatai detales. “

Jis paaiškina plačiau: pirmojo asmens šaudykles (FPS) žaidėjui lengva parduoti. Pirmą kartą pažvelgę, matote nuostabius vaizdus. Vizualines galimybes, kurios jums atsiveria. Antrą kartą pažvelgę, suprantate veikiančias sistemas (pavyzdžiui, FPS žaidimuose – galimybę į ką nors šauti). Trečią kartą pažvelgę, pastebite smulkias detales; gelmę. O FPS žaidimams šio paskutinio aspekto dažnai trūksta. „Nori, kad visi trys elementai būtų tinkamai įgyvendinti“, – sako jis. Vieni žaidėjai labiau vertina vieną iš šių požiūrio kampų. Vieni kūrėjai orientuojasi tik į vieną iš jų. Tomas teigia norintis kurti taip, kad būtų atsižvelgta į visus tris.

„Super Pinata Pro“ fone skaičiuoja saldainius; Kozilekas šokinėja pagal „Luftrausers“ muziką. Štai ir viskas. Tai paskutinė dėlionės dalis.

Atsisveikindamas, Tomas mane apkabina. Pažadame dažniau susitikti išgerti.

Vakarėlis eina į pabaigą. Alisa, Džordžas, Rikis ir Pat tvarkosi, o mane įtraukia planai dėl pratęsimo – ten, susirgusi ir visiškai išsekusi, griūvu tiesiai į apelsinų sultis. Ryte atsikėlusi, Džordžo neberandu. Alisa nusiveda mane vėlyvųjų pusryčių, tačiau, kaip tyčia, atsiduriame „Nando’s“ restorane. Alisa čia lankosi pirmą kartą. Ji sako esanti patenkinta tuo, kaip praėjo „The Wild Rumpus“. Viskas vyko sklandžiai, nors „International Karate +“ ir neparodė, o „The Beast“ buvo neveikiantis. Džordžas ir ji puikiai pasirodė. Visa komanda pasirodė puikiai. Tai buvo vienas didžiausių ir geriausių renginių. Ji klausia, ar džiaugiuosi išvykdama, o aš atsakau, kad bijau. Tačiau jos ilgėsiuosi. Tai buvo geriausi ir kartu blogiausi laikai. Turėjau „nužudyti“ Londoną. Bet aš tai padariau. Jaučiuosi taip, lyg Londonas dabar būtų tik menkas taškelis pasaulio žemėlapyje. Edinburgas – mano antroji, labiau mylima priešininkė – jau laukia toliau. LYGIS ĮVEIKTAS.