Vis dar vis dar

Susitinka dvi upės
Ir lieka dvi
Abi teka viena šalia kitos
Visiems atrodo viena
Bet jos žino jog dvi
Glosto viena kitą
Bučiuoja
Šnabždasi
Kartais barasi
Per krioklius negirdi viena kitos
Bet vėl žiūri į dangų
Ir tas buvimas drauge
Toks brandus
Nereikia nei mažų upokšnių
Nei priedangos
Viskas taip iki skausmo atvira
Jog kiekvienas tarpas
Tučtuojau užsipildo
Daina
O būna
Prasilenkia dvi upės
Ir teka viena šalia kitos
Atskirai
Burnoja ir meldžiasi skirtingai
Pasiunčia po velnių
Nors dėl aukščių skirtumo
Viena kitos net nemato
Nesirimuoja jų tėkmė
Deda pastangas
O jos neveda niekur
Abu vieniši
Geriau vieni sau tekėtų
Geriau išdžiūtų
Ir paliktų savo skeletą vagoje
Geriau užmigtų
Bet ne vis burba
Vienas ant kito
Ir nei kartu nei atskirai būna
Prieina kokia raina katė
Ir dingsta jai tarp kojų
Į tada neżino kaip grįžt
Neżino ar iš viso
Galima grįžti pas kitą
Kai į save nežinai
Kaip pareiti
Į kelias tolimas
Savinaikinantis
Tada ir žvaigždės juodos
Kaip nuo nemigos akys
Spingso
Ir visgi visada yra bent vieną
Laiko kilpa
Kuri neužveržia kaklo
Ir gali vis dar gyventi
Vis dar būti
Vis dar nebijoti
Vis dar
Vis dar