Pabaigoje

Vaikystėje mums niekas nesakė, kad kelio atgal nebėra.
Tačiau mums leidžiama su savimi nešiotis keletą akimirkų ir vietų –
lengvų ir plonų it šilkinis popierius mūsų mintyse.
Aptikti jas mintyse – tarsi keliauti naktiniu mišku.
Tai darome vieni, savo kambariuose, tamsoje, apšviesti pro atviras duris sklindančios šviesos.
Ir tada aplanko mintis – tarsi paukštis, nutūpęs ant antklodės.
Kito vaiko tėvas, artėjantis prie mūsų atsisegęs diržą.
- Nuo tada, kai grįžo iš karo, – sakydavome apie jį.
Kol mes, vaikai, slėpdavomės laukuose iškastose duobėse
arba nameliuose, kuriuos statydavome medžiuose.
Tai namai iš voratinklių nėrinių ir antklodžių, prikimštų pūkų
nuo žąsų, kadaise skraidžiusių tarp debesų.
Staliaus dirbtuvėje – valties, kuri kada nors
plauks upe, pradžia.
Per lietų ji semsis vandens, bet niekada nenuskęs.
Žinos, ką daro tarp nendrių.
Plauks net ir esant gausiai rasai. Štai kokia lengva ta upė.
Nuostabu plaukti valtimi, kurią patys sumeistravome iš ąžuolo ir užsandarinome derva.
Nuostabu galvoti, kad visi plaukiame valtimi, kurią patys pasidarėme.
Mūsų upė, žvilganti nuo šviesos, vieniems teka sparčiau nei kitiems.
Ji nėra bedugnė. Ir neišvengiamai įsilies į plačią jūrą, kurioje galiausiai pranyks.
Keista – po tiek amžių – būti gyviems pačioje Pabaigoje.