Mes kalbamės

Mes kalbamės:
Tu su savim –
Aš su savim...
nesusitinka žodžiai,
slystantys paviršium.
Užmerkusi akis
neriu gilyn,
kur taip ir nenubudus,
tyliai meilė miršta.

Švelniai paklausiu jos,
Ar dar gyva?
Gal dar alsuoja, tik
nurimusi
po kasdienybės rūbais?
Po prislegiančia
rūpesčių našta,
po – „gal kaip nors“...

Ji – tyli, nenubudus.

Mes kalbamės.
Ir liekam
su savom mintim.
Garsiai bedūzgiančiom,
kai negali sudėti bluosto.
O žodžiai prasilenkia
ir subyra užmarštin.
Nuo antkapių
juos laikas vangiai
Šluosto.