Močiutė ir nesulaikomas šlapimas

Kai nubundi iš neramaus miego
ir pasinaudoji tualetu – nebegrįžk atgal.
Eik koridoriumi ir atstumk lengvas, tuščiavidures
duris. Ji bus ten – mažesnė nei tada, kai lankeisi
paskutinį kartą, – sėdinti lovos krašte,
ką tik pasinaudojusi savo tualetine kėde. Nelaukdama,
kol ji paklaus, prieik, pakelk dangtį,
o tada ir sėdynę. Ištrauk kibirėlį su
vis dar šiltu jos šlapimu, nunešk į vonios kambarį,
išpilk į klozetą. Išvalyk. Išskalauk. Nusausink.
Apipurkšk levandų kvapo „Lysol“ priemone. Įstatyk atgal
į laikiklį. Uždėk dangtelį. Nuleisk sėdynę ir pagrindinį dangtį.
Priimk meilę tokią, kokia ji yra pasibaigus karams.
Paklausk: - Ar tau dar ko nors reikia?
Ji atsakys: - Būčiau galėjusi pati, - ir tai tiesa,
bet ji tiek kartų griuvo dėl glaukomos
ar galvos svaigimo, o gal ir dėl abiejų priežasčių.
Nenorėdama laukti, ji apvertė
kibirėlį – šlapimas ištiško ant plytelių ir kilimėlio, –
o slaugei teko pusdienį viską valyti, prieš tai pakėlus ją
nuo grindų.
Tiesiog nusišypsok ir paklausk: - Ar padėti sutvarkyti lovą?
Ir kartu pradėkite lyginti suglamžytas paklodes,
tada – lovos užtiesalą ir koralų spalvos nertą
užklotą, gulintį prie krašto.
Padėk į vietą pagalves. Tada padėk jos palinkusiam kūnui po truputį
judėti link neįgaliojo vežimėlio. Laikas jai praustis po dušu.
Šiandien darysite tai kartu – kaip dvi moterys
prancūzų paveiksle. Dirbtinius dantis ji išsivalys pati.