Mane nerimas gena,
skausme ir ilgesy gyvenu.
Vis dėlioju, diktuoju -
nerimastingai einu.
O kada atsiras?
Kada surašysiu tiek eilių?
Noriu gimti aš vėjų -
mažu lapeliu vaikeliu...
Nerimas gena ir neša į rudenį.
O kodėl Mielas, mane tu taip skubini.
Širdis geidžia šviesiausių eilių.
Lyg nerimu eičiau - taip gyvenu.


Krisčiukas Gudmonaitė
