Tėvas, Šurkus ir vagystė

Mus apvogė Šurkus.
Šurkus – vikrus kaimynas languota pižama.
Kaimynas mosavo žaliu, purvinu rankšluosčiu. Spyrė vonios duris – išėjo iš vonios. Praeidamas pro mane, laukiantį eilėje praustis, – „vėjuoja“.
Kas kartą „bezdėdavo“. Man, mažo ūgio darželinukui, jo kvapas priversdavo užsimerkti.
Matydavau šypseną jo spuoguotame veide. Išsišiepdavo lėtai. Šypsena atverdavo jo sugedusius dantis. Languota pižama stabteldavo ties koridoriaus kampu, vedančiu į miegamąjį. Mėgavosi malonumu, kurį sukeldavo mano kančia.
Jo moteris, vos telpanti plačiuose naktiniuose marškiniuose, išeidavo rudomis netikros odos šlepetėmis iš vonios, tarsi atostogaujanti sunkumų kilnotoja.
Dirbo vaikų ligoninėje slauge. Pilną šaldytuvą parnešdavo vaikų ligonių maisto. Pižamų ir patalynės neplaudavo – parnešdavo iš ligoninės. Tas žalias purvinas rankšluostis dar vakar, matyt, glaudėsi prie ligonio kūno.
Moters panosėje augo juodi ūsai. Nepuošnūs tai ūsai, nes jie sendino sunkumų kilnotoją.
Mama žinojo, kad tai už nuodėmes.
Mūsų bendroje virtuvėje nuo kėdžių, nuo šaldytuvo, nuo palangės ir iš kiekvieno kampo sklido vaikų ligoninės kvapas.

Kartais moteris prakaituotoje rausvoje rankoje ištiesdavo saldainį.
Norėjau. Paėmiau.
– Ką reikia pasakyti? – drebėdama ištardavo ji.
– Duok du, – sakydavau.
– Kodėl du?
– Vienas bus prakąstas, o kitas nučiulptas...
Moteris iš pykčio raudonuodavo, o jos ūsai atrodė žili.

Mama paliko atvirą langą. Saulė ramiai judino užuolaidas. Nieko nebuvo namuose. Mūsų kambario langai buvo į kiemą. Ketvirtas aukštas.
Kaimyno dantų pasta stovėjo murziname indelyje nuo krienų.
Tūbelę galima atsukti ir įgrūsti smėlio į vidų, galima į muilą įsprausti džiovintų žirnių, mažų kaip dulkė. Rankšluostį pamirkyti unitazo vandenyje.
Viską padariau atsidėkodamas už prakąstus saldainius.

Vogti per langą galėjo gaisrininkas Šešplaukis. Tėvo draugas. Dažnai sėdėdavo garaže. Bijojo gerti pirmą taurelę, nes neturėjo pinigų.
Kam jam, gaisrininkų būrio vadui, auksiniai vestuviniai žiedai, senelio dovanoti cariniai rausvi pinigai – mamos kraitis?
Augino sūnų iki penktos klasės. Su sūnumi negerdavo, nuo penktos sūnus paragavo. Tėvas suprato, kad pražiūrėjo. Užrašė į tinklinio sekciją. Žaidė stipriai – gėrė retai. Tarsi ragavo prieš ilgą kelionę.
Kam jam mūsų auksas, jeigu jis turėjo bėdų su sūnumi?

Žinoma, jam nusispjauti iš ketvirto aukšto.
Jeigu jam į rankas patektų mūsų auksas, jis tikrai išmainytų auksinį laikrodį į gerus treningus sūnui.
Kam sūnui treningai? Būtų pragėręs.
Tėvas turėjo plačias kelnes ir sėdėdavo virtuvėje, koją užmetęs ant kojos.
Šiurkus išlįsdavo su pižama, imdavo lėkštę, gnaibė duoną ir šaukštu srėbė drumzliną vandenį.
Moteris, po fokuso su saldainiais, vaikščiojo po bendrą koridorių ir dairėsi, kaip man įgnybti į žandą. Man kėlė baimę ūsuotos kaimynės kibūs pirštai.
Vakare, užsitraukęs iki smakro antklodę lovoje, tiesiog bijojau išvysti jos veidą virš savo galvos.
Įsitempęs klausiausi, laukiau, kol jie užsirakins.
Šiurkus ir Šiurkienė savo kambarį rakindavo dviem raktais.
Mama mūsų raktą nešiojosi piniginėje.

Tėvas sėdėjo virtuvėje prie stalo ir laikė telegramą.
Mirė senelis.
Mane aprengė languotu šviesiu paltu, kitokio neturėjau.
Šiurkus ir Šiurkienė stovėjo koridoriuje ir žiūrėjo į mus, besirengiančius važiuoti į laidotuves.
Tėvas jau laukė mašinoje.
Mama atsisveikino. Nemačiau, kad ji būtų rakinusi mūsų kambario duris.
Raktą jos kišenėje, kada dėjosi, mačiau.
Taip ir atsakiau, kada manęs klausė.

Senelį vežė paprastame vežime. Mačiau nušveistas geležiniu šepečiu vežimo gardes ir prie jų prikaltas dar šlapias šonines lenteles. Tetos stengėsi vežimą padaryti padorų.
Arkliai nuleido didžiules apsiverkusias akis.
Vežėjas, su plačiai atlapotais žieminiais kailiniais, kartu su cigaretės dūmais pučiantis šiltą debesį, įtempęs vadžias mindžiukavo purve. Ramiai stebėjo negalinčias sustoti į procesiją verkiančias tetas.

Mama, iš pagarbos Tėvui, laikraščio skiaute nusivalė nuo purvo juodus vasarinius batelius.
Lietingas ruduo išpurvino kelią per lauką.
Iki kapų – per visą kaimą, per Dotnuvėlės upelio brastą, žvyruotu vieškeliu.
Bėgau per žolę, ne ten, kur taškėsi purvu arkliai ir girgždėjo vežimas.
Visą kelią saugojau savo šviesų paltą, kuris tapo juodas.

Tėvas nenorėjo eiti paskui karstą. Stovėjo prie savo automobilio.
Verkė, bet neatsiliepė seserų kviečiamas.
Moterys griebė už parankių Tėvą ir nusivedė laukais paskui vežimą.

Baba pasakojo prie žvakės šviesos apie senelį.
– Mano vyras labai smarkiai sušlapo. Pavasarį jis vedėsi mane parodyti ąžuolinių rąstų. Namą jis norėjo pastatyti. Juodą kaip smala, sakė, todėl jis pirko juodą ąžuolą. Ilgai mirkytas tekančiame Dotnuvėlės vandenyje. Kažkokia baisi ten uola buvo...
Baba nutilo, tarsi vėl susitiko akimis su vyru, brendančiu į ledinį upelio vandenį...

Teta atsisuko į mane ir pradėjo juoktis:

– Kas tau sakė, kad senelis mirė nuo partizanų kulkos? Kas tau pasakojo tą nesąmonę?
– Tėvas, – pasakiau.
– Ką jis tau pasakojo, tas girtuoklis?
– Senelis važiavo per mišką. Jį pradėjo vytis partizanai. Arkliai buvo geri, senelis trenkė botagu. Partizanai ėmė atsilikti ir jau būtų išlėkęs iš miško ties girininkija...
– Ir kas tada? Dievotėliau, tu mano...
– Šovė ir pataikė... Plaučiuose kulka įstrigo. Arkliai bėgo išgąsdinti šūvių ir nunešė į Gudžiūnų stotį... Tada gydytojas atsirado ir pasakė: „Viskas jam gerai. Operacijos nedarysiu – gyvens ir taip. “ Gyveno, kol vėl atėjo partizanai į namus, iš miško pagrasino ir kulka pajudėjo, – pabaigiau pasakoti.
– Tėvas pasakojo? Nusišneka tavo tėvas...
Teta nutilo. Numojo ranka – „ką čia su jais kalbėtis“.
Taip ir nesužinojau, kodėl mirė senelis.
Jeigu susirgo peršalęs – nieko tragiško.
Bet jeigu – nušovė, kaip pasakojo Tėvas.
Vadinasi, senelis žuvo už kažkokią tiesą.
Kokia tai buvo tiesa – nesužinojau.

Laidotuvių pabaigoje Baba pasivijo Tėvą.
– Prisiminimui, – Baba ištiesė Tėvui senelio švarką.
Tėvas visada nešiojo švarkus. Tiek į darbą, tiek į giminės balių.
Tas švarkas turėjo lopą nugaroje. Baba kruopščiai užsiuvo atsiradusią skylę.
Ar tai buvo kulkos padaryta, ar tai kandys suėdė puikios vilnos kostiumo švarką?

Kai išvažiavome į asfaltą – dulkė smulkus lietus.
Namuose mus pasitiko tyla.
Kaimynų kambario durys buvo atviros.
Plačiai atvertos buvo ir mūsų stiklinės pertvaros.
Mama vartė vieną po kito daiktus, kilnojo, bėgiojo, kol atsisėdo ir apsiverkė.

Tėvas grįžo su stambiu, prakaituotu milicininku. Dvokė česnakais.

Vyko teismas.
Šurkus neprisipažino. Kaltino Šešplaukį, gaisrininką, kurį matė kieme lipantį kopėčiomis.
Šešplaukis liudijo girtas. Kartu atėjo ir girtas jo sūnus.
Teisėjas neskubėjo skelbti nuosprendžio.
Mane purtė drebulys: jeigu Šurkaus nenuteis, teks vagį nunuodyti.
Turėjau didelį maišą pipirų. Buvau aklai įsitikinęs, kad pipirų nunuodyti tokį kaip Šurkus tikrai užteks.
Šurkų nuteisė kalėjimo.
Priteisė atiduoti vertybes.
Šurkus nieko neatidavė.
Jeigu taip blogai gyventi, tai už ką žuvo mano senelis?