Tėvas trešia daržą

Pavasaris sode netikėtai sausas. Žiema pasitraukė tarsi vėluotų į traukinį.
Tėvas važiavo su mašina be priekinio motoro.
Tuščias sodas šalia Violos upelio, pavirtusio vieno kibiro grioviu.
Varlės plaukė upelio paviršiumi vorele, kojomis atsispirdamos į glitų dumblą.
Žemė sausėjo vos pašviesėdavo saulė.
Tėvo žvilgsnis protingas, tarsi stipraus ūkininko, stovinčio prie nesuarto lauko, susigrūdus rankas į kišenes.
Bato galu pastūmė grumstą ir užsirūkė.
Jo galvoje sukosi pokalbis su senu šaltkalviu, stovinčiu prie dešrų cecho durų.
– O tu mėšlo turi? – paklausė jis mano Tėvo.
– Atsivešiu iš kaimo. Motina daug ožkų laiko, karvę, kiaulę...
– Kaip tu žadi iš Skėmių šešiasdešimt kilometrų varyti sunkvežimį? Tu juokiesi?
– Mėšlas ne juokas...
Tėvas atidarė cecho duris. Persirengimo kambarys kvepėjo dešromis ir smirdėjo panaudota degtine.
Šaltkalvis vyniojosi aplink pilvą pieniškas dešreles.
Privyniojęs pilvą, prispaudė mėlyną lipnią juostą: išilgai, stačiai. Užleido storus marškinius.
– Telpa trys kg? – paklausė Tėvas ir nusijuokė.
– Apatiniuose po plėvele – dar pusantro... – išsišiepė Šaltkalvis.
– Noriu paklausti dėl mėšlo.
Tėvas vos laikėsi ant drebančių kojų.
Senas vairuotojas, melsva šimta siūle, tarsi padažytomis raudonomis lūpomis, vairavo girtas.
Buvo jau vakaras po pirmos pamainos.
Drebantis gamyklos sunkvežimis, sandariai uždarytoje priekaboje, vežė skystus taukus.
Taukai teliuškavosi ir tekėjo priekabos šonais.
Kabinoje miegojo Šaltkalvis.
Tėvas mostelėjo ranka į sodo vartus.
Vairuotojas suplojo rankomis, tarsi norėjo prabusti iš gilaus miego.
Mašina priekiu atsirėmė į vartų stulpą.
Taukai nuo smūgio tekėjo ant žvyro.
Dviratininkas, jaunas į lietpaltį susisukęs paauglys, sušuko:
– Dėde Simonai, vartus išvertė...
Sodo bendrijos pirmininkas stovėjo prie gaudžiančio sunkvežimio motoro.
– Simonai, mėšlą vežam. Gal tau pabarstyti? – sunkiai kalbėjo Tėvas.
– Koks čia mėšlas... taukai... – atsiduso Simonas. Jis džiaugėsi, kad stulpas sveikas.
– Nesakyk. Oi, nesakyk... Jau kelintą priekabą vežu į laukus... – šoko aiškinti vairuotojas.
– Kiek nori už tuos taukus? – paklausė Simonas.
– Jeigu priekaba – tai du buteliai...
Sunkvežimis važiavo pro obelų tarpą. Šaltkalvis atidarė bortą.
Taukai lyg akmenys tekėjo į juodą dirvą.
– Slidu. Neikit čia, – perspėjo slidinėdamas ant taukuotos žemės Šaltkalvis.
– Kas ten? – išsigandęs Tėvas puolė sunkvežimio link ir paslydo.
Vairuotojas, vos iššokęs iš kabinos, nuslydo po obelimi.
Visi pabandė atsikelti.
Šaltkalvis pilvu šliaužė aplink medį, vairuotojas yrėsi rankomis mašinos link.
Tėvas gulėjo dvokiančioje taukų upėje ir pamažu blaivėjo.
Simonas bėgo namo.
– Simonai! – šaukė Tėvas. – Dabar važiuosim pas tave...
Tėvas atidarė duris.
Mama žvilgtelėjo iš virtuvės ir visu balsu aiktelėjo.
Tėvas stovėjo nuogas, šlapiais apatiniais.
Aušo ankstyvas pavasario rytas.