Nežinau

tavo ranka šviečia,
lyg naktis lauktų dienos —
vėjas ją laiko.
aš dar lenkiuos į tave
kaip į pirmąją šviesą.

mes dvi žvakės čia,
vienas dagtis, vienas vėjas —
liepsna dar virpa.
kūnas kaip maldos likutis
laiko paskutinį balsą.

tiltai liepsnoja,
ugnis kalba be žodžių —
aš jos klausausi.
rytmečio šerkšno rasa
gelia senas nuodėmes.

lapai krinta tyliai
nuo tavo liekno liemens —
ruduo be vardo.
pavasaris irgi grįžta
lyg nieko nebūtų buvę.

melsva migla teka,
upė neša tavo vardą —
nežinau, esi?
leisk dar kartą paliest tą
ištiestą ranką — šviesą.