Pešendeil

Aukštas, tvirtas, gražus, su Praksitelio Hermio
pečiais – tokį mane pirmąkart nulipdė žmona;
mane, įrodžiusį, kad Paukščių Takas – tik dar viena galaktika

tarp tų miglotų dėmių, lekiančių pašėlusiu greičiu drauge su kitomis
pagal dėsnį, konstantą ir laiką, nešantį mano vardą:
Pešendeil – greta Niutono, Koperniko, Galilėjaus.

Visai neblogai berniukui iš Ozarko fermos, išvykusiam į Oksfordą
su „Rodžio“ stipendija, apsivilkusiam tvido švarką ir prabilusiam
taisyklinga karališkąja anglų kalba – lyg būtų augęs Anglijos provincijoje.

Astronomija, galiu paliudyti, – tai tolstančių horizontų istorija,
nors manieji dažnai atsiveria vakarienėmis su Stravinskiu,
Fairbanksais ir – tikras meistriškumo šedevras – netikėtu pasirodymu

„Oskarų“ ceremonijoje: prožektoriai, plojimai, visas dangus, dėl judėjimo
link manęs nusidažęs melsva spalva. Visgi – nėra nieko svaiginančio už naktis
Vilsono kalne: akis prie teleskopo, rusenantis bruknių medienos pypkės dubenėlis,

Humasonas prie spektroskopo, fiksuojantis šviesos pokyčius –
tas pats žmogus, kuris anksčiau dirbo mano mulų varovu. Jo įpročiai –
pokeris ir stiprus viskis – išbando sielą, bet savo darbą jis atlieka genialiai.

Keista ir tai, kad tas kunigėlis, užsukęs pas mane prieš daugelį metų,
išvedė ūkų radialinius greičius
dvejais metais anksčiau už mane (nors pasitikiu tik duomenimis) –

kaip ramiai ir patenkintai jis reagavo į Einšteino žodžius:
Tai - gražiausias kada nors girdėtas pasaulio sukūrimo paaiškinimas.
Taigi laikrodžiai sukasi atgal kartu su erdve – kamera, veiksmas, šviesa.