Taip kalbėjo prieš 30 metų

Pirmadienio rytas. Nuovados kabinetas kvepia kava, prakaitu ir popieriais, kurie niekada nebus perskaityti. Ant sienos kreivai kabo Vyčio portretas, tarsi pats bandytų iš čia pabėgti.
Komisaras trenkia segtuvu į stalą taip, kad nuo vibracijos ant grindų nušoka dulkėtas segtuko kampas.

– Bleboni, – sako jis, – uždaryk duris. Pradedam penkiaminutkę. Turim pusvalandį, kad sutvarkytume savaitės chaosą ir apsimestume, jog viską kontroliuojam.
Blebonis pašoka kaip žmogus, kuris visą gyvenimą pašoka ne laiku.
– Taip, ponas komisare. Kaukolinio byla – mano. Aš kaip tik ruošiuosi ją paaštrinti…

– Aštrinti gali savo bobai, – pertraukia komisaras. – Man atidaryk bylą. Šią savaitę nusikaltimas turi būti atidengtas, o byla – uždaryta. Nes jei ne, uždarytas būsi tu. Aišku?
Blebonis linkteli taip greitai, lyg kaklas būtų ant spyruoklės.

Staiga į duris įkiša galvą jaunesnysis policininkas Žaliokas – toks liesas, kad atrodytų, jog jį būtų galima suvynioti į bylą ir niekas nepastebėtų.
– Ponas komisare… koridoriuje jūsų laukia lavono žmona.
Komisaras primerkia akis.
– Kokio lavono?
– Laimio Kaukolinio. Atėjo atsiimti kūno. Vakar per „Panoramą“ rodė, kad rado jį įšalusį durpyne. Nenustatytos lyties. Bet atpažino iš tatuiruotės ant kairės kojos.

Komisaras suspaudžia lūpas.
– Įšalęs? O mes jį dar vakar planavom suimti už pinigų plovimą. Šaunu. Nusikaltimas pats atsidengė. Gerai, po penkiaminutkės.
Žaliokas dar neužveria durų.
– Ir dar… jūsų laukia statybininkas skardukas.

– Pavardė tokia?
– Ne. Specialybė.
Komisaras užverda kaip radiatorius.
– Koks dar skardukas? Skurdukas? Kučkudukas?
– Na… blekorius… žėstenščikas…
– A, – atsidūsta komisaras. – Vėl tie vakarietiški pavadinimai. Anksčiau buvo aišku: maliarščikai, štukaturščikai. O dabar – vamzdžių montuotojai–užkalėjai–santechnikai. O iš tikro – vamzdžių čekanintojai. Kad juos kur blynai.

– Jis nori paras atsėdėti, – paaiškina Žaliokas. – Neturi pinigų susimokėti. Du kartus per dieną girtas už vairo.
Komisaras numoja ranka.
– Gerai. Kas dar?

Į priekį išeina du pareigūnai – Sargiūnas ir Margiūnas. Abu tokie platūs, kad atrodytų, jog jų uniformos siūlės meldžiasi Dievui.
– Pilietis Pijus Šleivokaitis skundžiasi, – sako komisaras, – kad jį atvesdinant pavartojot fizinį poveikį. Aiškinkitės.
Sargiūnas atsikrenkščia.
– Atvykę į įvykio vietą pastebėjome, kad pilietis Šleivokaitis, esant sunkinančioms aplinkybėms – jį stebėjo moteriškos lyties atstovės – lengvinosi prie savivaldybės pastato.
– Kokią bombą padėjo? – klausia komisaras.
– Ne bombą, – rimtai atsako Margiūnas. – Skystą reiškinį.

Komisaras užsimerkia, tarsi bandytų ištrinti šį sakinį iš realybės.
– Toliau.
– Į mūsų teisėtą reikalavimą nutraukti veiksmus jis atsakė necenzūriniais keiksmais mums gerai žinoma užsienio kalba. Kadangi reikėjo reaguoti greitai, pritaikėme guminės lazdos poveikio priemonę.
– Kelis kartus?
– Pirmą – kad atjungtume nuo agresyvumo. Antrą – kad susitvarkytų kelnes.
Komisaras pavarto skundą.
– O kodėl jo šonai mėlyni?
– Gal susidūrė su reljefo nelygumais, – rimtai atsako Sargiūnas.
Komisaras atsidūsta taip giliai, kad atrodo, jog iš jo išeina paskutinė viltis.

– Gerai. Vešime parų apiforminimui. Jūs – tarnybinį tyrimą. Užfiksuokit nusikaltimo sudėtį, pasigėrimo laipsnį, moralinį nuosmukį ir viską, ką medikai sugebės parašyti.
Jis apsidairo į salę.
– Klausimų yra?

Tyla. Tik laikrodis ant sienos tiksi kaip bomba, kuri niekada nesprogs.
– Nėra? Tai ir gerai. Saugokit savo moralinį veidą. Nes jei kieno nors nešvarus moralinis veidas atsistos ant mūsų dienotvarkės – aš jį nuplausiu su švitriniu popieriumi. Ir nepamirškit: svarbiausias darbo rodiklis – nusikaltimų atidengimas.

Stažuotojas Naujokas, iki tol tylėjęs kaip pamirštas įrodymas, staiga sušunka:
– Rūpus miltai! Aš nieko nesuprantu!
Komisaras nusijuokia taip, lyg būtų išgėręs benzino.
– Žalias. Visiškai žalias. Bet jei stengsis – išmoks. Jei ne – jo paaukštinimas nusikels į daugiau ar mažiau neapibrėžtą ateitį. O gal ir į durpyną.