Viltis

Pirmą kartą, kai
kam nors pasakau, kad galvojau
tai užbaigti,

tai įvyksta iškart po to, kai
kažkas pirmą kartą man pasako, kad galvojo
tai užbaigti,

ir čia maniau, kad esu
vienintelis taip galvojantis,
vienintelis jaučiantis, kad

taip toli nusviesta, kaip Plutonas visatos pakraštyje,
vis dar galvojantis, kad tai kažkas svarbaus,
o čia, Žemėje, mes nukrečiame „P“,

viską užbaigiame Neptūnu,
ledo milžinu, praryjančiu šaltus nuskendusius dievus,
dideliu brolišku šešėliu, kuriame galima suktis.

Sakau: Plutonas galėjo būti mūsų požemis,
galėjo būti mūsų tikrieji namai,
kodėl liūdni žmonės negali turėti gerų dalykų?

Jie sako: Ne, jis vis dar ten, už trijų milijardų mylių,
šalčiau nei bet kada anksčiau, sukasi penkiais mėnuliais prieš mūsų vieną,
kas sako, kad tai nesvarbu?

Nykštukinė planeta ar ne, Plutonas vis tiek blogas,
visas tas azotas ir metanas
įstrigę ledyne, didesniame už Lietuvą.

Klausykite, tie iš mūsų, kurie gyvena pakraštyje, žinome, ko nežino kiti:

Kaip drąsiai pakelti šaltį.
Kaip drąsiai pakelti tamsą.
Kaip nuolat atsigręžti į Saulę.

Kaip leisti jos spinduliams pasiekti mus.
Kaip leisti ledui ištirpti.
Kaip įsileisti šviesą.

Pirmą kartą
kai kam nors pasakau, kad galvojau
tai užbaigti,

atsitinka iškart po to, kai
kažkas pirmą kartą man pasako, kad galvojo
tai užbaigti,

ir štai mes staiga pajuntame Viltį.