Planetų rijiko prisikėlimas: galutinė lemtis(3)

9 Skyrius: Ritualo Kaina
„Šešėlio bėglio“ navigacinėje kabinoje tvyrojo kapaviečių šaltis. Trys likę visatos rasių atstovai sėdėjo aplink tridatį projektorių, kurio šviesa rėžė jų pavargusius, šešėlių išvargintus veidus. Ekrane mirgėjo baisūs skaičiai. Kaelis, kurio pirštai jau buvo pajuodę nuo sąlyčio su rankraščio pelenais, baigė suvesti ritualo kintamuosius į laivo kompiuterį.
– Štai galutinis balansas, – pasakė ksenoras, jo balsas skambėjo kaip dviejų akmenų trynimasis. – Kad Rezonatorius suaktyvintų rankraščio dažnį, mums reikia biologinės masės ir vienu metu nutrūkstančių sąmonių energijos. Mažiausia reikalinga kaina – keturi milijardai gyvybių. Viename sektoriuje. Vienu metu.
Valdytojas Branas pašoko nuo savo kėdės, jo veidas buvo perkreiptas įniršio ir šoko. Jis trenkė abiem rankom į pultą, išjungdamas skaičiavimų grafiką.
– Aš neleisiu to daryti! – jo balsas virto rėkimu, apglėbusiu visą kabiną. – Jūs abu išprotėjote! Mes kalbame apie gyvus žmones, apie ištisus pasaulius! Aš esu Žemės sąjungos valdytojas, o ne galaktikos mėsininkas! Turi būti kitas kelias. Grynai technologinis sprendimas. Mes galime modifikuoti mūsų kreiserių antimaterijos šerdis. Jei sujungtume dešimties laivų variklius į vieną grandinę, mes sukurtume dirbtinį singularumą! Mes galime uždaryti Rijiką energiniame narve, nenaudodami jokių jūsų mistinių sielų ritualų!
Kaelis lėtai pakėlė galvą, jo dvi viršutinės akys buvo visiškai tuščios, nukreiptos į lubas, o apatinės žiūrėjo į Braną su giliu, gailestingu liūdesiu.
– Tavo mašinos maitinasi ta pačia energija, kurią Jis rija, Branai. Tavo antimaterija Jam yra tik dar vienas šaukštas sriubos. Tu bandai užgesinti gaisrą benzinu, nes tavo protas atsisako priimti kosminę tiesą. Rezonatorius reikalauja to, ko mašinos neturi – dvasinės bangos pabaigos. Šviesos išjungimo.
– Melas! – Branas karštligiškai pradėjo vesti kodus į savo asmeninį terminalą, jo rankos drebėjo, o ant kaktos pylėsi prakaitas. – Aš pats perrašysiu algoritmus. Mes nukreipsime laivo ryšio antenas į jo šerdį, mes panaudosime fazinius dažnius... Aš rasiu išeitį! Fizika negali klysti! Fizika negali reikalauti kraujo!
Kol Branas desperatiškai ieškojo racionalių formulių, o Kaelis skendo savo mistiniuose kliedesiuose, orionietis Vorta lėtai atsitraukė į tolimiausią kabinos kampą. Jo matiniai šarvai paslėpė rankos judesį, kai jis po savo kairiuoju riešu aktyvavo paslėptą, karinio lygio kvantinį siųstuvą. Šis prietaisas naudojo koduotus, uždarus dažnius, kurių negalėjo užfiksuoti „Šešėlio bėglio“ radarai.
Vortos pirštai greitai suvedė trumpą pranešimą, skirtą Orioniečių imperijos gvardijos likučiams, besislapstantiems už tryliktojo sektoriaus debesų:
„Rankraščio formulė patvirtinta. Reikalaujama kaina: 4 milijardai sąmonių. Žmonių valdytojas Branas atsisako bendradarbiauti ir bando sabotuoti misiją dėl technologinių iliuzijų. Ruoškite koordinates. Mes paaukosime Žemės Sol-3 sektorių. Nukreipkite Rijiko sensorius link žmonių namų pasaulio. Taip išgelbėsime Orioną. Pasiruoškite perimti šį laivą mano įsakymu. “
Vorta išjungė siųstuvą ir vėl žengė į šviesą, jo veidas buvo šaltas ir neišraiškingas kaip mirtis.
– Branas teisus, – netikėtai ramiai ištarė Vorta, žiūrėdamas į karštligiškai dirbantį žmogiškąjį valdytoją. – Mes turime duoti jam laiko patikrinti technologines alternatyvas. Mes negalime skubėti žudyti.
Branas trumpam atsigręžė, jo akyse sužibo dėkingumo kibirkštis, jis net neįtarė, kad jo rasės mirties nuosprendis ką tik buvo išsiųstas į kosmoso tamsą. O už laivo iliuminatorių, tolimame horizonto pakraštyje, erdvė vėl pradėjo baisiai linksis, pranašaudama, kad Rijikas jau pajuto naują aukos kryptį.
10 Skyrius: Įtampos Viršūnė ir Išdavystė
„Šešėlio bėglio“ navigacinėje sistemoje pasigirdo tylus, ritmingas garsas. Tai nebuvo avarinė sirena. Tai buvo vidinis techninis įspėjimas, kurį valdytojas Branas buvo suprogramavęs dar prieš paliekant žūstančią Arkadiją. Jo terminale, paslėptame po sudėtingais fizikos skaičiavimų sluoksniais, pradėjo bėgti raudonos kodo eilutės.
Branas sustingo. Jo pirštai, ką tik dėlioję teorines bangų rezonanso formules, lėtai nusileido ant klaviatūros. Logų analizė buvo negailestinga: „Kvantinio siųstuvo aktyvavimas iš vidinio sektoriaus 04. Dažnis: Orioniečių karinis šifras. Pranešimo tikslas: Orionio gvardijos likučiai. Turinio žyma: Sol-3 koordinatės. Auka. “
Branas pajuto, kaip šaltas, stingdantis įniršis užlieja jo kūną. Jis lėtai, neišduodamas savo judesių, nukreipė akis į tolimiausią kabinos kampą, kur orionietis Vorta stovėjo susikryžiavęs rankas ant krūtinės.
– Gražus planas, Vorta, – tyliai, beveik šnabždesiu prabilo Branas. Jo balsas skambėjo taip šaltai, kad net Kaelis trumpam nustojo giedoti savo mistines giesmes.
Vorta nežymiai pakėlė galvą. Jo matiniai šarvai sugėrė blausią ekranų šviesą.
– Apie ką tu kalbi, Branai? – ramiai paklausė orionietis.
– Apie tavo kvantinį siųstuvą, – Branas staigiu judesiu apsuko savo terminalo ekraną tiesiai į Vortą. Raudonos išdavystės eilutės švietė tamsoje. – „Paaukokite Žemės Sol-3 sektorių“. Tu nusprendei sudeginti mano namus, kad išgelbėtum savo imperijos likučius? Aš tavimi pasitikėjau. Mes ką tik praradome milijardus žmonių ir ateivių Arkadijoje, o tu jau dėlioji naujas skerdynes!
Vortos veido bruožai akimirksniu sukietėjo. Jo kantrybės kaukė nukrito. Jis net nedvejodamas ištraukė savo sunkųjį plazminį ginklą ir nukreipė jį tiesiai Branui į kaktą.
– Tai ne skerdynės, Branai. Tai išgyvenimas, – Vortos balsas buvo plieninis, be jokios atgailos. – Žmonija atvėrė šį narvą. Jūsų tyrimų laivas pažadino Alkį. Tai teisinga, kad jūsų pasaulis sumokės šią kainą. Rankraštis reikalauja keturių milijardų gyvybių. Žemė tinka idealiai. Aš neleisiu tau visko sugadinti dėl savo žmogiškojo sentimentalumo. Atiduok man rankraščio vertimo raktus. Dabar.
– Niekada, – Branas lėtai pakėlė rankas, tačiau jo akys žvelgė tiesiai į ginklo vamzdį. – Jei mane nužudysi, tu nesugebėsi sukonstruoti Rezonatoriaus. Mano inžinieriai yra vieninteliai, kurie supranta, kaip sujungti šį artefaktą su mūsų technologijomis.
Tą pačią akimirką laivo korpusas baisiai sudrebėjo. Avarinės sirenos pagaliau pratrūko klykti, o pagrindinis taktinis ekranas nušvito dešimtimis artėjančių objektų. Tai nebuvo Planetų Rijikas. Tai buvo trys gigantiški Orioniečių imperijos sunkieji drakonai, ką tik išnirę iš hipererdvės. Jie akimirksniu apsupo mažą „Šešėlio bėglį“, nukreipdami savo energetinius pabūklus į herojų laivą.
– Jie jau čia, – šaltai nusišypsojo Vorta, neatitraukdamas ginklo nuo Brano. – Mano laivynas perima kontrolę. Tu pralaimėjai, valdytojau.
Iš kabinos kampo pasigirdo šiurpus, gergžiantis Kaelio juokas. Ksenoras atsistojo, jo kūnas raitėsi nuo skausmo, o iš akių landų jau bėgo tamsus kraujas. Jis rodė ne į orioniečių laivus ekrane, o į erdvę už jų.
– Jūs kvailiai... abu esate didingi kvailiai... – klykė Kaelis, jo balsas persipynė su Rijiko telepatiniu dažniu. – Vorta, tavo laivai atskriejo su įjungtais antimaterijos varikliais! Jie rėkia kosmoso tamsoje! Rijikui nereikia tavo nurodytų koordinačių... Jis atėjo paskui jūsų laivyno šviesą! Žiūrėkite!
Už orioniečių drakonų nugarų kosminė erdvė pradėjo plėšytis. Juodas, begalinis šešėlis išniro tiesiai virš jų, pasiglemždamas pirmąjį karinį kreiserį dar prieš jam spėjant apsukti ginklus. Išdavystė virto visišku chaosu – herojai buvo užrakinti laive, kur vienas į kitą nukreipė ginklus, o už lango prasidėjo tikras kosminis siaubas.
11 Skyrius: Šešėliai Laive
Už iliuminatoriaus dundėjo nebylios mirtys. Orioniečių drakonai virto degančiomis skeveldromis, kurias akimirksniu rijo juodos, šviesą sugeriančios Rijiko gijos. „Šešėlio bėglio“ viduje šviesos mirgėjo raudonai, o gravitacija pašėlo – grindys svyrė, versdamos herojus prarasti pusiausvyrą.
Vortos ginklas akimirkai suvirpėjo, kai už lango sprogo jo imperijos flagmanas. Branas pasinaudojo šia sekunde. Jis šovė į priekį, visu kūno svoriu rėždamasis į orionietį. Jie abu griuvo ant metalinių grindų. Branas abiem rankomis sugriebė Vortos riešą ir trenkė juo į šarvuotą plokštę. Pasigirdo metalinis trakštelėjimas, plazminis pistoletas išslydo iš Vortos pirštų ir nuskriejo po valdymo pultu. Branas staigiu smūgiu alkūne prispaudė orioniečio šalmą prie grindų, atsiklaupdamas jam ant krūtinės ir nukreipdamas savo pulsinį šautuvą tiesiai į jo veido skydelį.
– Viskas, Vorta! Tavo laivyno nebėra, o tavo ginklas mano rankose! – rėkė Branas, gaudydamas orą. – Jei dabar pat nepadėsi man suvaldyti šio laivo, mes abu būsime suvirškinti!
Vorta per skydelį žiūrėjo į Braną pilnomis įniršio ir stingdančio pavojaus akimis. Jis lėtai pakėlė tuščias rankas.
– Gerai... paliaubos, valdytojau. Bet pažiūrėk aplinkui. Mums jau nebėra kur skristi.
Tą pačią akimirką laivo koridoriuose prasidėjo millijonų metų senumo košmaras. Metalinės sienos pradėjo elgtis keistai – jos atrodė minkštos, tarytum padarytos iš gyvos, pūvančios mėsos. Pro suvirinimo siūles ir kabelių šachtas į vidų pradėjo skverbtis juodi, dūminiai šešėliai. Tai nebuvo dūmai iš degančių variklių. Tai buvo Rijiko tamsos projekcija, kuri deformavo pačią laivo erdvę.
Koridoriuje už navigacinės kabinos durų pasigirdo žingsniai. Branas pašoko ant kojų, nukreipdamas šautuvą į durų angą. Pro ją lėtai įžengė figūra. Branas pajuto, kaip jo širdis nustojo plakti – tai buvo Elena Vaksin, daktarė iš tyrimų laivo „Ikaras“. Jos kūnas buvo iškreiptas, oda persišvietė purvina violetine spalva, o iš tuščių akių lizdų tekėjo tamsa.
– Elena?.. – sušnibždėjo Branas, jo protas atsisakė tikėti tuo, ką mato. – Tu žuvai... „Ikaras“ buvo sunaikintas.
– „Mes niekada nežūstame, Branai... “ – prabilo Elenos vizija, tačiau jos lūpos nejudėjo, o balsas skambėjo tiesiai Brano smegenyse, persipynęs su tūkstančių kitų Arkadijos aukų dejonėmis. – „Jis tik surinko mus. Čia taip šilta. Čia nėra baimės. Atiduok Jam rankraštį... Leisk mums sugrįžti į miegą... “
– Tai ne ji! Tai haliucinacija! – suriko Vorta, besigriebdamas už galvos, kai jo paties akis užliejo kitas košmaras. Orionietis suklupo ant kelių, matydamas savo paties mirusio tėvo šešėlį, kuris tiesė į jį juodus, nudraskytus pirštus. – Rijikas naudoja mūsų prisiminimus prieš mus! Jis griauna mūsų sąmonę iš vidaus!
Kaelis salės kampe jau nebeatrodė kaip gyvas protingas belytis. Jis šliaužė grindimis, nagais braukdamas per metalą, o aplink jį besisukantys juodi šešėliai glamonėjo jo kūną. Ksenoras giedojo, ir jo giesmė vertė laivo prietaisus kibirkščiuoti:
– „Šešėliai nemeluoja... jie ateina išvalyti šviesos klaidų... Paskutinis mūšis prasidėjo mūsų pačių sielose... “
Šaltis kabinoje tapo nepakeliamas. Kiekvienas įkvėpimas degino plaučius, o pro metalines sienas besiskverbianti tamsa lėtai artėjo prie stalo, ant kurio gulėjo senasis rankraštis. Branas suprato, kad jei jie pasiduos šioms vizijoms bent sekundei – jų protai bus visiškai ištrinti.
12 Skyrius: Paskutinė Gynybos Linija
– Tai netikra! Girdi mane, Vorta?! Tai netikra! – Branas rėkė iš visų jėgų, spausdamas šautuvo buožę prie peties ir šaudydamas dūminiams šešėliams tiesiai į centrus. Plazmos pliūpsniai trumpam išsklaidydavo tamsą, bet ji vėl traukėsi atgal, keisdama formas. – Elenos nebėra! Tavo tėvo nebėra! Yra tik Jis ir Jo noras mus suvalgyti be kovos!
Vorta gulėjo ant grindų, susigūžęs, jo dvasinė gynyba visiškai subliuško. Imperijos elitas, tūkstantmečius valdęs galaktikos sektorius, buvo bejėgis prieš savo paties sąžinės priekaištus ir prarastų pasaulių siaubą. Pro jo šarvų plyšius veržėsi dūmai, o prožektoriaus šviesoje jo veidas atrodė pasenęs šimtu metų.
– Mes praradome viską, Branai... – sušnibždėjo orionietis, jo balsas nebeturėjo ankstesnio plieninio tono, jame liko tik tuštuma. – Mano imperija... drakonai, kurie ką tik sudegė... jie visi tapo Jo dalimi. Mes esame niekas. Tik dulkės kosmoso vakuume. Kam priešintis tam, kas neišvengiama?
Branas pribėgo prie Vortos, sugriebė jį už pečių plokščių ir stipriai papurtė, trenkdamas jo šalmą į valdymo pultą.
– Todėl, kad mes dar kvėpuojame! – Brano akys liepsnojo įniršiu, kuris buvo stipresnis už bet kokį telepatinį spaudimą. – Tavo išdidumas buvo tavo jėga, Vorta! Kur dingo tas šunsnukis, kuris prieš penkias minutes norėjo sudeginti Žemę, kad išgelbėtų savo kailį? Man dabar reikia to kovotojo! Jei pasiduosi čia, tavo rasės vardas išnyks iš istorijos amžiams. Padėk man paleisti variklius!
Vorta pažvelgė į Braną pro suskilusį šalmo stiklą. Šis primityvus, trumpai gyvenantis žmogus rodė didesnę valią išlikti nei visi jo imperijos dvasininkai kartu sudėjus. Kažkas Vortos viduje persilaužė. Imperinis egoizmas mirė, užleisdamas vietą grynam, nuoširdžiam karių solidarumui.
– Varikliai... – Vorta sunkiai atsistojo, nusivalydamas tamsų skystį nuo savo veido skydelio. Jo judesiai tapo tikslūs, nors rankos vis dar virpėjo. – Pagrindinis kolektorius užblokuotas tamsos masės. Kad išsiveržtume, turiu rankiniu būdu nukreipti antimaterijos srautą į išorines purkštuko šachtas. Tai sudegins mūsų laivo ginkluotę, bet sukurs pakankamą stūmą.
– Daryk tai! – Branas šoko prie navigacinio pulto, viena ranka prilaikydamas šliaužiantį Kaelį, kuris jau buvo visiškai praradęs žmogiškąją formą ir tik niūniavo mirties dažnį. – Nustatau koordinates. Saulės sistemos pakraštys. Oorto debesis. Tai vienintelė vieta, kur Žemės gamybinės stotys dar turi pakankamai žaliavų Rezonatoriaus statybai.
Vorta karštligiškai suvedė kodus į inžinerinį terminalą. Jo pirštai judėjo žaibiškai, ignoruodami pro sienas vis dar besiskverbiančias Elenos ir kitų mirusiųjų vizijas.
– Pasiruošk! Smūgis po trijų sekundžių! – sušuko orionietis, griebdamasis už saugos diržų. – Atleisk man dėl Sol-3, Branai. Dabar mes esame viena rasė.
– Laikykis! – suriko Branas.
Laivas sudejavo. Išorinės purkštuko šachtos išspjovė nevaldomą antimaterijos ugnį, kuri tiesiogiai perplėšė juodus Rijiko čiuptuvus, apsivyniojusius aplink korpusą. „Šešėlio bėglys“ šovė į priekį su tokia jėga, kad vidiniai kompensatoriai vos atlaikė spaudimą. Erdvė aplink juos akimirkai pasruvo balta ugnimi, ir laivas dingo hipererdvės tunelyje, palikdamas sužeistą, bet vėl judantį Rijiko šešėlį už nugaros.
Po kelių valandų baisios kelionės kompiuteris pranešė apie išėjimą į įprastą erdvę. Priešais juos stūksojo lediniai Oorto debesies asteroidai, o fone blausiai švietė maža, geltona žvaigždė – Saulė. Aplink didžiulius asteroidus jau judėjo automatiniai Žemės statybiniai dronai, pasirengę priimti paskutinius rankraščio duomenis. Tai buvo jų paskutinė gynybos linija, kurioje nebuvo vietos klaidai.
13 Skyrius: Aukojimo Misticizmas
Oorto debesies ledo luitų fone ryškiai švietė gigantiškas, žiedo formos karkasas. Tai buvo Rezonatorius – paskutinis visatos rasių technologijų ir senovinio rankraščio magijos kūrinys. Šimtai Žemės automatinių dronų karštligiškai virino išorinį korpusą, kol „Šešėlio bėglio“ viduje vyko dar baisesnis mūšis – mūšis dėl milijardų gyvybių.
Pagrindiniame ekrane degė Žemės Sąjungos aukščiausios vadovybės holograma. Generolė Kreg, kurios veidas atrodė lyg iškaltas iš akmens, žiūrėjo į valdytoją Braną su visišku nesupratimu ir siaubu.
– Branai, tu reikalauji, kad mes evakuotume keturis milijardus žmonių į vieną uždarą Sol-3 sektorių ir transliuotume dažnį, kuris... kas? Išjungs jų smegenų veiklą? – generolės balsas virpėjo iš pykčio. – Tai, ką tu siūlai, yra ne gynyba. Tai didžiausias genocidas istorijoje! Mes pasiruošę kovoti. Mūsų planetų gynybiniai tinklai sukonstruoti...
– Jūsų tinklai yra dulkės, generole! – pertraukė ją Branas, jo balsas buvo prikimęs, pilnas desperacijos. – Arkadija krito per keturias minutes. Orioniečių drakonų neliko per dešimt sekundžių. Ši būtybė nenaudoja taktikos, ji tiesiog geria pačią materijos trauką! Rankraštis aiškiai sako: mašinai reikia biologinio rezonanso. Jei mes neatiduosime šios kainos patys, Rijikas praris Sol sistemą ir judės toliau. Mes nebūsime pirmieji – rankraštyje aprašytos ištisos galaktikos, kurios tapo tuštuma, nes bandė kovoti technologijomis. Vorta, pasakyk jai.
Orionietis žengė į priekį, jo imperinis pasididžiavimas buvo visiškai išgaravęs, palikdamas tik šaltą, racionalų ryžtą.
– Generole Kreg, mano gimtasis pasaulis jau virto šešėliais, – taria Vorta, žvelgdamas tiesiai į hologramą. – Aš pats bandžiau išduoti Braną, kad nukreipčiau monstrą čia ir išgelbėčiau saviškius. Bet tai neveikia. Rijikas reaguoja į sąmonės tankį. Jei jūsų žmonės atiduos savo energiją per Rezonatorių, jie nemirs veltui. Jų mirtis sukurs elektromagnetinį sielų virpesį, kuris užmigdys monstrą. Tai vienintelis šansas visatai.
Generolė Kreg lėtai atsisėdo, jos holograma akimirkai sutrikrėjo. Ji suprato, kad pasirinkimo nėra. Tik siaubinga, mistinė kaina.
Tuo metu laivo kabinos centre pasigirdo gergžiantis garsas. Pamišęs Kaelis sėdėjo ant grindų, jo keturios akys buvo visiškai juodos, o iš burnos veržėsi dvisluoksnis, svetimas balsas. Jo rankos, pajuodusios nuo rankraščio pelenų, karštligiškai ore piešė geometrines bangų kintamųjų linijas.
– Jiems nereikia rinktis... kas suaktyvins mašiną... – sušnibždėjo Kaelis, jo kūnas nevalingai tampėsi nuo artėjančio Rijiko telepatinio spaudimo. – Centrinė šerdis... jai reikia trijų rasių galingiausių sąmonių pradinio kuro. Kad dažnis sutaptų su Alkio širdimi, kažkas turi laikyti rankraštį mašinos centre ir transliuoti Jo paties dainą. Aš esu tas laidas... Aš jau girdžiu Jį... Jis dainuoja apie tamsą... Ššš... Klausykitės...
Branas ir Vorta susižvalgė. Kaelio ryšys su Rijiku, kuris anksčiau atrodė kaip prakeiksmas ir beprotybė, dabar tapo vieninteliu instrumentu, gebančiu tiksliai suderinti Rezonatoriaus dažnį. Be pamišusio ksenoro misticizmo, mašina būtų buvusi tik krūva mirusio metalo.
– Mums reikės leistis į patį Rezonatoriaus branduolį, – pasakė Branas, nukreipdamas akis į Vortą. – Kaelis laikys dažnį. Bet kažkas turi rankiniu būdu uždaryti grandinę iš vidaus, kai prasidės transliacija. Tas žmogus ar orionietis... iš ten nebegrįš. Jo sąmonė bus pirmoji, kurią sudegins Rezonatorius.
Vorta lėtai nusiėmė savo sunkias šarvų plokštes, palikdamas tik paprastą matinį kovinį kostiumą. Jo akyse nebuvo baimės – tik rami, kariška pilnatvė.
– Mano laivyno nebėra, Branai. Mano imperija mirė. Leisk man uždaryti tą grandinę. Žmonija turi išgyventi, kad papasakotų šią istoriją ateities kartoms. Kad jie niekada nebepaliestų juodų uolų kosmoso tamsoje.
Branas stipriai suspaudė Vortos ranką. Už jų laivo langų Oorto debesies asteroidai pradėjo skilinėti ir lėtai linkti į vieną pusę – Planetų Rijikas jau buvo prie pat Saulės sistemos slenksčio, pasirengęs paskutiniam kąsniui.
14 Skyrius: Kova dėl Kiekvienos Sekundės
Rezonatoriaus branduolys atrodė kaip futuristinis pragaras. Milžiniškos energijos vijos vijosi aplink centrinį pjedestalą, o magnetiniai stabilizatoriai klykė nuo perkrovos. Laivas „Šešėlio bėglys“ liko prikabintas prie išorinio doko, kol Branas, Vorta ir visiškai proto kontrolę praradęs Kaelis šliaužė per siaurą technologinį tiltelį tiesiai į mašinos širdį.
Už išorinių Rezonatoriaus sienų kosmosas lūžo. Planetų Rijikas jau buvo čia. Jis pasirodė ne kaip materialus kūnas, o kaip begalinė, viską apjungianti tamsos banga, ryjanti Oorto debesies asteroidus. Šviesa Sol sistemoje pradėjo gęsti – saulės spinduliai linko ir nyko Rijiko nasruose. Kartu su fiziniu artumu prasidėjo dvasinė ataka. Per Rezonatoriaus koridorius nuvilnijo telepatinis spaudimas, verčiantis kraujuoti herojų ausis ir akis.
– Greičiau! Kiekviena sekundė reikalauja tūkstančių gyvybių! – rėkė Branas, tempdamas Kaelį už šarvų atvartų. Ksenoro kūnas buvo neapsakomai sunkus, jis nuolat vibravo, rezonuodamas su artėjančiu monstru.
Kaelis klykė, jo keturios akys buvo visiškai pasisukusios į vidų, o iš burnos veržėsi dvisluoksnis, gergžiantis Rijiko balsas:
– „Jūs statote narvą iš smėlio... Mašina sudegs... Atiduokite man savo šviesą... “
– Nustok klausytis jo, Kaeli! Suderink dažnį! – Vorta griebė ksenorą už galvos ir prispaudė jo pajuodusius pirštus prie centrinio rankraščio pjedestalo. Artefaktas akimirksniu sureagavo – metaliniai puslapiai pradėjo patys vartytis, skleisdami akinančią, purviną violetinę šviesą.
Tą akimirką Rezonatoriaus korpusą sukrėtė baisus smūgis. Juodi tamsos čiuptuvai pramušė išorines šarvų plokštes. Metalo lakštai linko ir tirpo kaip vaškas, o pro plyšius į branduolį pradėjo skverbtis aklina tamsa. Oro slėgis staiga nukrito, o gravitacija išsireguliavo – Branas ir Vorta vos išsilaikė ant tiltelio, griebdamiesi už storų energijos kabelių.
– Grandinė nesusijungia! – per sirenas sušuko Branas, žiūrėdamas į valdymo skydą. – Rankraščio energija blokuoja mechaninius saugiklius! Kažkas turi rankiniu būdu laikyti du gyvus terminalus sujungtus, kol reaktorius pasieks 100%!
Vorta pažvelgė į Braną. Jo veide nebebuvo jokios baimės, tik rami, gili pilnatvė kario, kuris rado savo paskutinę misiją. Orionietis žengė prie atvirų aukštos įtampos gnybtų, kur tekėjo mistinė ir technologinė energija.
– Tai mano darbas, Branai, – pasakė Vorta, jo balsas skambėjo stebėtinai ramiai per visą tą triukšmą. – Bėk į „Šešėlio bėglį“. Kai aš uždarysiu grandinę, Rezonatorius pradės siurbti sielų energiją iš Sol-3 sektoriaus. Mano sąmonė bus pirmoji, kurią sudegins šis dažnis. Pažadėk man vieną dalyką, žmogiškasis valdytojau.
– Vorta, palauk... – Brano akys pasruvo ašaromis, jis bandė sugriebti orionietį už rankos.
– Pažadėk, kad išgyvensite, – nukirto Vorta, sugriebdamas abu kibirkščiuojančius gnybtus savo plonomis rankomis.
Įvyko baisus blyksnis. Vortos kūnas akimirksniu sustingo, jo akys nušvito skaisčia, balta ugnimi, o per jo šarvus nuvilnijo gigantiška energijos iškrova. Tuo pat metu Kaelis užgiedojo paskutinę, mistinę pranašystės eilutę, suderindamas Rezonatoriaus bangą tiesiai su artėjančio Rijiko šerdimi.
– Mašina veikia! Bėk! – klykė pamišęs ksenoras, kurio kūnas jau pradėjo tirpti rankraščio šviesoje.
Branas apsisuko ir apsipildamas krauju bei ašaromis puolė bėgti per griūvantį tiltelį atgal link savo laivo liuko. Už jo nugaros Rezonatoriaus branduolis pradėjo transliuoti miego dažnį į kosmoso tamsą, o virš Žemės Sol-3 sektoriaus keturi milijardai žmonių vienu metu užmerkė akis, pasiruošę atiduoti savo paskutinį dvasinį impulsą visatos išgelbėjimui.
15 Skyrius: Amžinas Budėjimas
„Šešėlio bėglys“ atitrūko nuo degančio Rezonatoriaus karkaso likus kelioms sekundėms iki visiško grandinės užsidarymo. Valdytojas Branas krito į piloto kėdę, jo rankos, kruvinos ir drebančios, vos spaudė valdymo pulto klavišus. Per pagrindinį iliuminatorių jis matė, kaip Rezonatoriaus žiedas persiplėšė pusiau, tačiau jo šerdis – ten, kur Vorta ir Kaelis atidavė savo gyvybes – liko kaboti vakuume, spinduliuodama akinančią, purviną violetinę ugnį.
Tuomet prasidėjo tai, kas amžiams įsirėžė į Brano atmintį ir visos likusios visatos istoriją.
Iš Sol-3 sektoriaus, kur Žemė ir jos artimiausios kolonijos skendėjo aklinoje tamsoje, pakilo nematoma, bet siela juntama banga. Keturi milijardai žmonių, sutelktų vienoje vietoje, vienu metu užmerkė akis. Jų protų mirties nuosprendis išsiliejo į kosmosą ne kaip fizinė sprogimo jėga, o kaip gigantiškas dvasinis rezonansas. Branas pajuto šį virpesį tiesiai savo smegenyse – tai buvo keturių milijardų sąmonių atsidusimas, persipynęs su meile, baime, prisiminimais apie Žemės lietų, žalius miškus ir vaikus, kurie niekada nesuaugs.
Ši galingiausia biologinė energija pasiekė Rezonatoriaus šerdį. Rankraščio formulė suveikė kaip lęšis. Purvina violetinė šviesa akimirksniu virto akinančiu, baltai sidabriniu pulsu, kuris nuvilnijo per visą Saulės sistemą, perplėšdamas Planetų Rijiko šešėlius.
Monstras sustojo.
Juodos, šviesą sugeriančios gijos, kurios ką tik rijo Oorto debesies asteroidus, pradėjo raitytis iš skausmo – o galbūt iš džiaugsmo. Pirmą kartą per milijoną metų Alkis gavo tai, ko jam reikėjo. Kelių milijardų gyvybių dvasinis taškas suveikė kaip mistinis užmigdymo vaistas. Branas stebėjo, kaip milžiniškas, viską apimantis tamsos šešėlis pradėjo trauktis, tankėti ir kietėti. Begaliniai nasrai, rijantys erdvę, užsidarė. Monstro kūnas vėl virto šaltu, juodu, negyvu akmeniu – gigantišku planetoidu, kuris pakibo sunaikintoje sistemos periferijoje, apsuptas gravitacinių anomalijų.
Rijikas užmigo. Dar vienam milijonui metų.
Po kelių mėnesių Branas stovėjo prie naujai pastatyto stebėjimo posto lango. Sol sistema buvo neatpažįstama. Žemė išliko, tačiau jos gyventojų skaičius sumažėjo perpus. Pasaulis buvo tylus, paskendęs gilioje, dvasinėje gedulo tvyrojo. Kitos visatos rasės – orioniečių likučiai ir ksenorų išminčiai – atsiuntė savo delegacijas į Saulės sistemą. Neliko vietos seniems karams, politinėms išdavystėms ar rasių išdidumui. Visi suprato baisią pamoką.
Seno ksenorų rankraščio likučiai buvo paslėpti giliausiuose Žemės bunkeriuose, po tūkstančiais tonų švino ir magnetinių skydų. Žmonija ir kitos rasės sukūrė bendrą laivyną, kurio užduotis buvo ne kariauti, o budėti. Amžinasis budėjimas prasidėjo. Jie patruliavo aplink miegantį juodą planetoidą, saugodami visišką tylą. Niekas daugiau nedrįso įjungti didelės galios radarų ar plazminių grąžtų. Visata išmoko gyventi baimėje, bet kartu ir vienybėje. Šviesa laimėjo šį mūšį, tačiau visi žinojo – tamsa turi ausis, ir ji tiesiog laukia kitos rasių klaidos.