Išdavystė

Prekinis vagonas, tarsi senas pučiamasis instrumentas, gulėjo ant bėgių Šiaulių geležinkelio stotyje. Prekinio vagono durys buvo plačiai atidarytos, o geltona rugpjūčio saulė gulėjo ant auksinės spalvos šiaudų.
Traukinio viršininkas, melsva uniforma, apžiūrinėjo vagonus su karvėmis ir pašaru.
Rudi, žalmargiai veršiai žiūrėjo vaikiškomis, išsprogusiomis akimis viršininkui į veidą, lyg pirmokai mokslo metų pradžioje.
Stovėjo tamsiame vagono kampe, atsisukę į nervingą geležinkelietį ir tris vaikinus iš mokyklos suolo. Kelionė ilga, todėl taip nervingai apžiūrinėja viršininkas, taip nejaukiai mindžioja šlapią juodą stoties žemę vaikinai.
Viršininkas žinojo, kad nereikia nieko klausti tų į veršius panašių vaikinų, bet nesivaldė ir užrėkė:
– Kodėl gyvuliai negirdyti?
– Girdėm...
– Ko triukšmauja?
Vaikinai nežinojo, ką atsakyti – puolė pešti šieną, landžioti į kitą vagono pusę, barškinti kibirais. Toje vagono pusėje, atskirtoje nuo gyvulių, buvo gyvenamoji dalis, kur susikrovė patalus, lošė kortomis, buvo sudėtos knygos skaityti.
– Neškit vandenį, ar girdit mane? – sušuko susiraukęs, siauromis akutėmis viršininkas.
– Pilna vandens, – paprieštaravo aukštas, prisimerkęs nuo saulės vaikinas.
Sąstatas su gyvuliais ir lydinčiais vaikinais turėjo pajudėti jau prieš dešimt minučių.
Kažkas sunkiai, žarstydamas po kojomis juodą stoties žvyrą, bėgo vagono link.
Vanduo taškėsi iš kibiro.
Viršininkas kilstelėjo vėliavėlę ir pasigirdo traukinio švilpukas.
Nusispjovė viršininkas.
Vaikinas su kibiru jam pasirodė pažįstamas, bet traukinio jau nebestabdysi.
– Įkelkit tą valkatą...
Valkata buvau aš.
Sviedžiau kibirą pro praviras vagono duris.
Užmečiau koją ir užsiropščiau į lėtai judantį traukinį.
Važiuojam į Sibirą. Kelionė dviem mėnesiams. Mėnuo į vieną pusę ir mėnuo į kitą pusę.
Pinigai geri, bet kelionėje atgal, kada jau turėsi tuos pinigus, reikės važiuoti pavojingais traukiniais. Jeigu į priekį mėnesį su gyvuliais, tai mėnesį atgal su žmonėmis. Kas pavojingiau?
Vagone visi sėdėjo išsigandusiais veidais. Kamavo baimė kažką pamiršti. Kada valyti karvių mėšlą, kada šerti – jie žinojo, bet jeigu nebus vandens? Stotys toli viena nuo kitos, kelionė ilga – apie aštuonis tūkstančius kilometrų. Karvės gali nudvėsti?
Karvė nudvės – atsakysi pinigais.