Kada daugiau...

Aplankiau savo draugą. Neatsivežiau degtinės. Norėjau pamatyti jį dienos šviesoje.
Augalotas žmogus švariai nuskustu pagurkliu, labai panašus į mano draugą, sėdėjo tarp pjuvenų prie verandos. Obliavo lentą tiltui į tvenkinį.
– Nori valgyti? – paklausė jis, ir aš pažinau jo šypseną. Juokėsi, nes aš pritūpiau tiesiog į balą.
– Turi?
– Makaronų? – padėjo į šalį įkaitusį oblių.
Mes valgėme nežiūrėdami vienas kitam į lėkštę.
– Visko čia yra, man nieko daugiau nereikia, – krapštė jis šakute makaronus iš pomidorų padažo.
Mes sėdėjome apsirengę mums neįprastais senatvės rūbais. Akys prisiminė mūsų vaikystės drabužius, kuriuos išaugome.
Leidosi saulė, o mes tylėjome, nes visiškai nenorėjome prisiminti nei mūsų šviesiaplaukės auklėtojos, nei mus palikusių žmonių. Gal ir prisiminėme, bet norėjosi tylėti – išėjusieji buvo šalia.
Kažkokį juoką prisiminiau, pagalvojau: jei dabar pasakosiu – bus nejuokinga. Taip norėjosi netylėti, o taip gerai tylėjosi. Ir apie Dalią, ir apie Auksę...
Mes sėdėjome žiūrėdami sau po kojomis.
Ilgai nesimatėme.